LauraMintis apie kelionę į Jordaniją atėjo tada, kai norėjosi kažko naujo ir kitokio. Todėl žinant, kad joje vyrauja musulmonų tikėjimas ir viskas nusėta smėliu, tai atrodė visiška priešingybė Europos šalims, kas labiausiai žadino smalsumą nuvykti ten. Nors daugumai Jordanija asocijuojasi su Petra, dar vadinama raudonąją dykumų rože, įsitikinau, kad tai tik dalis stebuklo, kurį galite rasti ten nuvykę.
Welcome to Jordan!
Tai frazė, kurią Jordanijoje išgirsite ant kiekvieno kampo. Iki šiol nebuvau buvusi tokioje svetingoje šalyje, kur vietiniai nemokėdami anglų kalbos, mėgina su tavimi bendrauti. Tai iš ties palieka kitokį įspūdį. Net policijos pareigūnai sustabdydami jus mėgins pajuokauti.
Pirmasis įspūdis
Viskas prasidėjo nuo tos akimirkos, kai lėktuvas įskrido į Jordanijos zoną. Pažvelgus pro langą atrodė, kad skrendame virš ,,Smėlio dėžės”, o išlipus iš lėktuvo pamatėme kaip Jordanijos kraštovaizdis absoliučiai skiriasi nuo Lietuvos žalumų ir pievų.
Iš pirmo žvilgsnio, Ammano oro uostas pasirodė ganėtinai didelis, bet lengvai pasiekėme pasų kontrolę. Kadangi pirkome vizą internetu, iš karto ėjome į punktą, kur mūsų pase buvo padėtas štampas, įrodantis, kad galime būti Jordanijoje. Tik gavę štampą ėjome į apsaugos patikrą, kur buvo nuskenuotos mūsų akys. Keista, bet oro uosto darbuotojas kalbėjo angliškai su labai ryškiu akcentu, todėl buvo sunku suprasti, ko jis manęs klausia. Pasirodo, turėjau jam pasakyti, kur vykstu ir pateikti tikslų adresą, kurio nežinojau. Galiausiai, jis man leido eiti, nes suprato, kad vienas su kito nesuprantame.
Tik išėję pro pasų kontrolę norėjome nusipirkti SIM korteles jog turėtume ryšį ir internetą. Pralaukus kelių žmonių eilę ir norėdami išsakyti savo norus buvome sustabdyti ir petraukti, pardavėjas pranešė, jog dabar yra meldimosi laikas ir jis eis melstis, kortelę galės parduoti tik pasimeldęs, tą momentą absu supratome, jog patirsime nemažą kultūrų skirtumą.
Pralaukę keliasdešimt minučių ir įsigiję korteles, ėjome pasiimti automobilį iš „Sixt” įmonės. Tai darėme ne pirmą kartą, todėl žinojome kaip viskas vyksta. Mašinos degalų bakas būna pripildytas degalų, o gražinant automobilį pripildote jį vėl. Taip pat būtinas automobilio draudimas, nes niekada negali žinoti, kas gali nutikti. Kalbant apie patį nuomos procesą, viskas vyksta labai sklandžiai ir greitai, jei ankčiau pasidarotę rezervaciją internetu.
Jordanijos nepagražinta realybė
Pasiėmę automobilį, pirmiausia keliavome prie Nebo Kalno. Pasiekti jį nebuvo sunku, tik iškart susidūrėme su vietinių vairavimo ypatumais. Iš pradžių nesupratome, kodėl jie naudoja garso signalą prasilenkdami su mumis. Galvojome, kad darome kažką ne taip, o pasirodo, kad matydami nuomotos mašinos numerius jie mums pypina norėdami pasisveikinti. Taip pat pastebėjome, kad jiems negalioja eismo taisyklės. Apėmė jausmas, kad jos net neegzistuoja, nes visi važiuoja kaip nori. Todėl teko susitaikyti su mintimi, kad teks improvizuoti norint išvengti eismo įvykio.
Kelionei neįpusėjus nusprendėme, kad norime pavalgyti ir įsigyti vandens, todėl užsukome į pakeliui esantį miestelį. Sustojus ten nebuvo daug žmonių, tik vietomis slampinėjo keli vietiniai. Užsukome į parduotuvę nusipirkti vandens ir ledų. Vanduo ten pardavinėjamas maždaug 6-7 litrų buteliuose arba didelėje pakuotėje, kurioje daug mažų buteliukų. Mes ėmėme visą pakuote. Kadangi tuo metu buvo apie 40 laipsnių šilumos, organizmas reikalavo vandens. Atsigaivinę su vandeniu ir ledais, pasukome link restoranėlio. Jame nebuvo daug vietos, bet mes buvome vieninteliai turistai, todėl tai nebuvo problema. Užsisakėme du burgerių kompleksus su bulvytėmis ir kola. Buvo keista, kad iš karto radome vakarietiško maisto. Pasisotinę, turėjome keliauti toliau. Įdomu tai, kad važiuodami Jordanijoje pastebėjome kaip aiškiai matosi gyventojų atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų. Vieni gyveno labai gerai, kiti gyveno savadarbėje palapinėje, kuri laikėsi ant penkių kuolų. Niekada nebuvau to mačiusi. Tai sukėlė nuostabą, bet tuo pačiu pajutau liūdesį.
Navigacijos vedami, pasiekėme kelio ruožą, kuris mus privertė suabejoti ar keliaujame tinkama linkme, todėl mums teko sustoti ir įsitikinti. Tačiau tik sustojus iš nežinia kur atsirado vaikas, kuris buvo be kelių dantų ir atrodė, kad vos galėjo paeiti. Artindamasis jis lėtai su ranka braukė per mašinos kapota ir ėjo tiesiai prie mano durelių. Akimis sekė mūsų reakciją ir jo žvilgsnį patraukė stabilizatorius, esantis ant mano kelių. Ranka iškart griebiau už durelių rankenos ir liepiau Rokui greičiau važiuoti iš ten. Niekaip nesupratome ar tai buvo triukas gauti pinigų ar jis tiesiog norėjo vandens. Kelionė buvo tik prasidėjusi, o jau teko susidurti su tokiais netikėtumais.
Pasiekę Nebo kalną ir pasistatę automobilį nemokamoje stovėjimo aikštelėje, patraukėme link įėjimo. Ten teko susimokėti po du dinarus žmogui. Kadangi buvo be galo karštą ir jautėsi šioks toks nuovargis po skrydžio, norėjosi greičiau pamatyti tai, dėl ko tiek važiavome. Sparčiu žingsniu paėję kelias minutes pasiekėme naujai pastatytą šventyklą. Kadaise toje vietoje buvo IV a. Mozės bazilikos liekanų. Taip pat šis kalnas yra minimas Senajame testamente ir yra žinoma, kad Mozė užkopė į šį kalną ir buvo palaidotas paties Dievo. Keista , bet šioje vietovėje pirmą kartą susidūriau moterų apsirengimo apribojimais. Į naują šventyklą nebuvo galima patekti su atvira palaidine, tai nurodė ženklas, kuris šiek tiek sukėlė juoką.Todėl teko apsižvalgyti tik prie įėjimo vartų. Pasibaigus šiai trumpai ir savarankiškai ekskursijai vykome iki Ma’in Hot Springs viešbučio, kur turėjome praleisti pirmą naktį.
Tiems kurie norėtų apsigyventi oazėje, rekomenduoju apsistoti būtent ten. Tai užslėpta vietovė tarp dykumos uolų. Šalia viešbučio yra natūralus krioklys, kuris dar labiau pagyviną esančią oazę. Todėl pusryčių ar vakarienės metų galite mėgautis neapsakomais vaizdais. Nenoriu daryti reklamos, bet vieta tikrai įspūdinga. Tik turiu įspėti, kad vasaros metu pusryčiausite terasoje, nuo kurios atsiveria stulbinantis vaizdas į krioklį ir kurioje gausu paukščių (pagrinde žvirblių). Todėl atsinešę bandelių ar duonos ir nuėję papildyti maisto racioną, grįžę bandelių galite neberasti.
Jordanijos atradimas
Wadi Mujib viršijo mano lūkesčius gerąją prasme. Tai kanjonas tarp kurio teka upė. Galbūt sunku įsivaizduoti, bet įsivedus į google paiešką iš karto suprasite apie ką kalbu. Ši vieta labiau tinkanti tiems, kurie mėgsta aktyvų laisvalaikį, nes viskas vyksta šiek tiek ekstremaliomis sąlygomis. Pradžioje einate prieš srovę, kopiate su virvėmis per uolas, vėliau grįžtate pasroviui. Viskas skamba smagiai, kol neatsiduriate ten, pirmą kartą nenusibrozdinate kelio ar nesusitrenkiate galvos į uolą :)) Nenoriu atbaidyti nuo šios pramogos, tik pasakoju viską iš savo patirties. O ji buvo tikrai gera. Vietomis apimdavo neįtikėtinas jausmas ir galybė, kai stovėdavome apačioje, o virš mūsų galvos būdavo įspūdingo aukščio kanjono sienos, išraižytos rudomis ir rusvomis spalvomis. Įdomu ir tai, kad vandens gylis, srovė skirdavosi. Vietomis vanduo sėmė kelius ir tarytum telkšojo vietoje, kitur vandens tėkmė buvo greita ir kojomis neišėjo pasiekti dugno. Todėl dėvėti gelbėjimosi liemenę yra privaloma. Apie tai įspėja daugybė ženklų. Tačiau keista, jog darbuotojai neduoda šalmo, nors jo tikrai reikėtų..
Wadi Mujib galite eiti vieni arba galite pasisamdyti gidą. Mes ėjome patys ir tikrai nenusivylėme, nes viską darėme savo tempu. Kartais susidarydavo kamščiai pereinant iš vienos vietos į kitą. Kai kuriems žmonėms būdavo baisu, kitiem pritrūkdavo jėgų, bet viskas suprantama. Keista buvo tik tai, kad pačiame kanjone nėra daug prižiūrėtojų. Buvo gal keli, kurie sėdėjo sunkiausiuose ir pavojingiausiuose ruožuose. Jei reikdavo, padėdavo žmonėms.
Paskutinis kelionės taškas buvo krioklys, kokių šešių metrų. Pasiekę jį galvojome, kad galime eiti toliau. Klydome. Už jo egzistavo tik iš uolų susidariusi siena. Aišku Rokas norėjo įsitikinti ar tikrai.. aš asmeniškai bijojau, nes mane ta didelė vandens srovė šiek tiek gąsdino, bet pasiryžau mėginti. Ėjau pirma, laikydamasi rankomis į sieną, jaučiau, kad nebejaučiu žemės po kojomis ir tai buvo pirmas blogas ženklas. Priplaukus arčiau mane pradėjo traukti krioklio srovė, kur vyksta ,,didžiausias vandens veiksmas’’. Dar mėginau tiesti ranką Rokui, bet buvo bergždžias reikalas. Voliojausi kaip koks koldūnas, nes ta liemenė mane laikė paviršiuje ir niekaip negalėjau išplaukti. Prigėriau vandens ir pamečiau vieną batą. Kai viskas baigėsi, jaučiausi šoke, bet iki dabar juokinga prisiminti. Eidami atgal taip pat neapsiėjome be nuotykių. Kadangi grįžtant vandens srovė stūmė mums į nugara, sugalvojome neiti, bet pasiduoti srovei ir plaukti su ja. Rokas turėjo būti pirmas, aš turėjau plaukti jam iš paskos. Toje vietoje vandens srovė buvo stipresnė ir tai atrodė nesudėtinga. Tačiau Rokas neiškėlė kojų, o jas nuleido žemyn lyg eitų. Viena jo koja įstrigo tarp akmenų ir jo galva atsidūrė po vandeniu. Tada jis išniro ir pradėjo šaukti, kad jokiu būdu neužgriūčiau ant jo, nes aš stovėjau už pusės metro ir laikiausi rankomis, kad srovė manęs neneštų. Jo pasakyti žodžiai mane dar labiau išgąsdino, nes negalėjau niekuo padėti, tik stebėti kaip jis išsilaisvina ir nuplaukęs tolyn, nuklibinkščiuoja iki kranto. Tuo metu tikėjausi blogiausio. Buvau įsitikinusi, kad jis išsisuko koją arba ją susilaužė. Neturėjau kito pasirinkimo, tik kažkokiu būdu pasiekti jį. Viena laimė, kad išvengėme rimtų sužeidimų. Bet juokingiausia tai, kad šis kelionės taškas turėjo būti penktąją kelionės dieną, bet mes pakeitėme planus ir šią pramogą atsikėlėme į trečiąją.
P.S. SVARBU nevykti ten po liūties, nes kanjonas gali patvinti ir rizikuotumėte savo gyvybe. Internete yra vaizdo įrašai kaip neapsakomas kiekis vandens veržiasi iš kanjono į negyvąją jūrą.
Danos biosferos rezervatas yra didžiausias Jordanijos gamtos rezervatas. Keliaudami ten nieko nesitikėjome, bet mano nuomone, buvo įdomu. Nors gyvenvietė atrodė apleista, tačiau vaizdai tikrai gražūs. Aplink esančios vietovės buvo nusėtos žaliais, mažais krūmeliai ir tai labai paįvairino Jordanijos kraštovaizdį, kurį pagrinde sudaro smėlis. Sustojome tik pavalgyti, bet galiu pasakyti, kad maistas ten buvo vienas iš skaniausių, kurį valgiau kelionės metu. Nežinau ar tam įtakos turėjo alkis ar vieta kurioje valgėme. Po pietų gamtos rezervate, užsukome į Monrealį (pranc. Montreal) Tai kryžininkų pilies griuvėsiai esantis pietinėje Jordanijoje, Maano muchafazoje, Šubako mieste. Kadangi pilis buvo ant kalno, nuo jos atsivėrė kalvos ir pievos, gamtos išraižytos įvairiais raštais. Vykdami link šios vietos taip pat pamatėme mažiausią pasaulyje viešbutį. Tai nebuvo mūsų plano dalis, bet buvau maloniai nustebinta šio atradimo.
Kelionės tęsinį skaitykite čia: Jordanija – II dalis
