LauraAngthongo nacionalinis parkas (taj. อุทยานแห่งชาติหมู่เกาะอ่างทอง) – jūrinis nacionalinis parkas Tailande, Surathanio provincijoje, Siamo įlankoje, kuris apima 42 mažas kalkakmenio saleles. Skamba įdomiai tiesa? Todėl jei kada būsite apsistoję Koh Samui ar Koh Phangan salose esančiose Tailande, nepatingėkite ir vieną dieną paaukokite šiam parkui aplankyti. Jis turėtų būti įtrauktas į jūsų „must visit“ sąrašą. Turą galite imti iš skirtingų agentūrų, visos nugabens į pagrindinius objektus ir atitinkamai pagal kainą siūlys papildomas pramogas. Mes poilsiavome Ko Samui, todėl turą ėmėme iš click2gothailand.com. Kainą žmogui su nacionalinio parko bilietu buvo apie 52 eu. Visose kompanijose papildomai turėsite sumokėti nacionalinio parko mokestį, to niekaip neišvengsite. Ieškojome daug informacijos, norėjome rasti geriausią ir priimtiniausią variantą, visur kaina svyravo panašiai. Kadangi norėjome daugiau pramogų, pasirinkome kelionės paketą su plaukimu baidarėmis, paviršiniu nardymu (snorkeling), lipimu į panoramos vietas ir tikrai nesigailėjome.
Nuo ko viskas prasideda? Mūsų atveju agentūra paėmė mus nuo viešbučio 7.45h (nors turėjo paimti 7.30h.. teko palaukti) ir nugabeno į vietą, kurioje susirenka visos agentūros ir nuo kurios prasideda turas. Nuvykus ten, iš pirmo žvilgsnio pasirodė visiškas chaosas, nes toje vietoje buvo kokie šeši stalai, kurie registravo į skirtingus turus. Dėl šio nesusipratimo laukėme ne prie to stalo ir sulaukę savo eilės, buvome nusiųsti ten iš kur atėjome. Jei mus būtų taip lengvai priėmę, turą vestų rusakalbis gidas, ko mes neplanavome.. Pasirodo turėjome prieiti ne prie stalo, bet prie kabinos.. (nesuprantu kaip to negalėjome padaryti, juk buvo tik šeši stalai ir jokių nuorodų, kas tai paaiškintų..) Internetu buvome sumokėję už turą, bet kabinoje reikėjo sumokėti už nacionalinį parką. Kai šituos reikaliukus susitvarkėme, galėjome papusryčiauti. Jei reiktų apibūdinti pusryčius pasirinkčiau anglišką žodį light, bet lietuviškai, tai būtų labai lengvi pusryčiai, kurie įėjo į kainą. Pusryčius sudarė maži kruasanai, nedideli sausainiukai, bananai ir arbūzas. Galėjome pasivaišinti kava, sultimis arba vandeniu. Tai buvo tarytum švediškas stalas, tik su labai menku pasirinkimu. O ir vietos, kur pusryčiauti nelabai buvo. Dėl šios priežasties, tie kurie mėgsta ryte daug ir skaniai pavalgyti, tuo pasirūpinkite iš anksto.
Šiek tiek luktelėjus, gidai pradėjo kviesti žmones, pagal apyrankės spalvą. Mes turėjome žalias. Visi kiti, kurie turėjo tokias pačias išklausė trumpą gido instruktažą kaip turime elgtis ir buvo pradėti sodinti į highspeed laivą. Privalėjome užsidėti gelbėjimosi liemenes dėl mūsų pačių saugumo ir turas nuo tos akimirkos prasidėjo. Plaukėme kokias 20 minučių, kol sustojome paimti dar kelis žmones iš kitos salos. Dar paplaukus pasiekėme vietą, kurioje turėjome snorklinti Koh Wao arba KohTay Plow (priklausomai nuo turo). Kiekvienas gavo akinius ir vamzdelį. Kadangi buvome tai darę anksčiau, tai nebuvo pati tinkamiausia diena šiai pramogai. Vanduo nebuvo skaidrus, o koralai matėsi labai neryškiai. Vienintelis dalykas, kuris matėsi gerai buvo žuvytės, kurios pačios praplaukdavo prie žmogaus. Todėl nebuvau sužavėta ir tuo momentu pradėjo atrodyti, kad turas nežada nieko gero. Po valandos plaukiojimo, vykome į vietą, kurioje turėjome plaukti su baidarėmis, bet prie to pačio apsilankėme prie uolos, kuri turėjo atrodyti kaip beždžionės galva. Visi turistai pašėlo ir ėmė fotografuoti. Tuo tarpu mes su Roku tik susižvalgėme ir gūžtelėjome pečiais.
Vieta, kurioje turėjome plaukti baidarėmis vadinosi Mu Koh Angthong National Marine park. Nuo vieno kranto apiplaukėme salos kyšulį iki kito kranto. Nebuvo labai sunku, bet jėgų prireikė, nes vanduo bangavo. Pasigrožėję paplūdimiu turėjome sugrįžti ir gavome visų taip lauktus pietus. O jie buvo gausūs. Galėjome rinktis makaronus, vištieną, ryžius su daržovėmis arba galėjome visko dėtis po truputį, ką aš ir dariau. Po pietų paskanavome arbūzo ir galėjome atsigerti vandens. Papietavus vėl prasidėjo fotosesijos.. Vaikinai vos spėjo fotografuoti savo merginas, o prie trijų sūpynių vis susidarydavo eilės. Buvo juokinga stebėti iš šono.
Šiek tiek pailsėjus plaukėme į kopimo vietą, nuo kurios atsiveria Angthong’o salynas. Atplaukę ten buvome informuoti, kad tam turime valandą. Pats kopimas pareikalavo jėgų. Laipteliai buvo statūs, vietomis netaisyklingi. Gera žinia ta, kad buvo kokios keturios stotelės, kuriose galima pailsėti ir pasigrožėti gamta. Kopiant jautėsi, kad kvėpuoti darosi sunkiau, bet oras vėso ir tai palengvino kiekvieno kančias lipant tais akmeniniais laipteliais. Aš asmeniškai norėjau kuo greičiau užlipti ir įamžinti tas mažas saleles, kol aukščiausiame kalno taške nebuvo žmonių. Skubėti nuskubėjau, bet fotoaparato iš Roko nepasiėmiau, tai teko šiek tiek palaukti.
Nuo viršaus atsivėrė be galo graži panorama, net šiek tiek priminė garsiąją Halongo įlanką, esančią Vietname. Prieš akis matėsi žalios salos, o tarp jų, saulei pašvietus, ryškus žydras vanduo.
Nulipti buvo lengviau kaip visada. Nusprendėme neskubėti, nes leisdamiesi prasilenkėme su žmonėmis, kurie buvo iš mūsų grupės ir jie dar nebuvo pasiekę viršūnės. Nors ir neskubėjome nusileisti, vis tiek laive dar laukėme 40 min. tų pačių žmonių su kuriais buvome prasilenkę. Kiti turistai buvo pikti, kai kurie nelipo į panoramos vietą, tai laukė dar ilgiau. Vienu metu net pagailo tų žmonių, kurie niekaip nepasirodė. Aplinkoje tvyrojo įtampa ir buvo daug neapykantos skirtos būtent jiems. Kai vėluojantys turistai sugrįžo, laivas galėjo plaukti į kitą vietą, kuri vadinosi Emerald lake arba smaragdinė lagūna.. Ten turėjome šiek tiek mažiau laiko, apie 40 minučių. Jų neprireikė, nes tam, kad pamatytume ežerą, palipti reikėjo labai nedaug. Užlipus vandens spalva buvo pasakiška. Tokia žydra susimaišiusi su smaragdine. Žodžiais sunku apsakyti, o pavadinimas 100 procentu atitiko lūkesčius. Įsiamžinę ten, dar spėjome išsimaudyti, ką ir padarė dauguma turistų.
Kai atėjo laikas vykti į salą, visi sulipome ir tiesiog skriejome su laivu. Kadangi plaukėme dideliu greičiu prieš bangas, laivas kartais pakildavo į orą ir vienu metu tikrai užsilaikėme ore, kokią sekundę. Pilve bėgiojo šiurpuliukai, o ranka buvo įsikibusi į priešais esantį atlošą. Nesupratau ar jie taip plaukia visada, kai grįžta, ar taip plaukė, nes grupelė turistų užsibuvo ilgiau. Po ekstremalaus grįžimo į salą, kurioje gyvenome, vairuotojo buvome parvežti į viešbutį, kuriame ir buvome apsistoję. Viskas vyko organizuotai, nereikėjo ieškoti vairuotojo ir blaškytis su kitais žmonėmis.
Apibendrinant visus dienos įspūdžius, galiu drąsiai rekomenduoti šį turą. Nors pradžioje atrodė, kad diena nebus ypatinga, jos pabaigoje galva buvo pilna įspūdžių.
