LauraŠią kelionę planavome apie pusę metų. Turėjome kelionės planą ir pietryčių Azijoje ketinome praleisti maždaug 100 dienų. Galvojome vykti į Tailandą, Malaiziją, Indoneziją, Singapūrą, Vietnamą ir galbūt Laosą, o kelionės pabaigoje sugrįžti į Tailandą ir patyrinėti šiaurinę jo dalį.
Taip išėjo, kad tuo metu (2020-03-11), kai išvykome į Bankoką, jau buvo pradėjęs siautėti covid-19 virusas. Tačiau jis tik įsibėgėjo. Žinoma rizikavome, nes buvo sunku nuspėti kaip viskas susiklostys, bet dėl kelionės atšaukimo, nekilo abejonės. Galėčiau net pasakyti, kad mums labai pasisekė, nes po atvykimo praėjus keletai dienų, buvo uždarytos Lietuvos sienos, o tai būtų reiškę, kad mūsų kelionė pasibaigtų, net neprasidėjusi…
Deja, ši mintis apie kelionę turėjo ir pliusų, ir minusų. Kelionės eigoje įvyko daug pokyčių ir atsirado suvaržymų, kuriems negalėjome priešintis. Bet negalime skųstis, nes mūsų atveju karantinas buvo tarp palmių ir žydro vandens…
Situacija Bankoke
Nuo pat pirmos akimirkos, kai nusileidome oro uoste, pastebėjome, kad dauguma žmonių dėvėjo kaukes. Iš karto kilo mintis, kad taip yra dėl pasaulyje vyraujančios situacijos, tačiau tajai jas nešioja ir dėl ore tvyrančio smogo, taip mėgindami apsisaugoti nuo neigiamos žalos jų sveikatai. Kitas dalykas, kuris buvo neįprastas mūsų akims, tai dezinfekcinių skysčių išdėliojimas, kas dešimt metrų.. Kol Lietuvoje jų trūko, Tailande jų buvo apstu. Įeinant į didžiuosius prekybos centrus, ten esančiose kavinės, jų buvo vos ne ant kiekvieno stalo. Taip pat prie įėjimo buvo matuojama žmonių kūno temperatūra ir ant rankos užklijuojamas žalias lipdukas, įrodantis, kad buvome patikrinti. Tuo metu, tai atrodė šmaikštu, bet žinant, kad Tailandas buvo viena iš pirmųjų šalių, kuriose buvo aptiktas korona virusas už Kinijos ribų, buvo suprantama, kad jie ėmėsi griežtesnių priemonių ir ėmėsi situacijos valdymo.Tačiau situacijai blogėjant, taisyklių taip pat daugėjo.
Karantinas salose
Iš Suri Thani 2020-03-13 keltu atplaukėme į Koh Samui. Tai buvo pirmoji mūsų aplankyta sala. Atvykus niekas nieko netikrino, išvykstant taip pat… Praėjus maždaug trims dienos plaukėme į Koh Phangan, sekančią salą. Tik išlipus iš kelto, nuotoliniu būdu buvo matuojama kūno temperatūra. Aš praėjau be problemų, tačiau Rokui teko sustoti, nes termometras parodė, kad jo temperatūra 37 laipsniai. Apėmė nerimas, kas vyks toliau, bet darbuotoja atnešė paprastą elektroninį termometrą. Reikėjo palaukti kelias minutes, kol supypsėjo termometras, kuris parodė, jog Roko temperatūra buvo 36.6 laipsniai. Galėjome nusiraminti, nusišluostyti prakaitą ir keliauti toliau.
Saloje esanti situacija buvo labai gera, jokio karantino, jokių suvaržymų. Tą pačią dieną, karantinas įsigaliojo Lietuvoje (2020-03-16). Tik mūsų viešnagei einant į pabaigą, dviejų savaičių karantinas buvo paskelbtas ir šioje saloje. Planavome eiti į Muay Tai treniruotę, to negalėjome padaryti. Ta pati tvarka galiojo ir fire show (ugnies pasirodymams), kurie vykdavo Haad Rin paplūdimyje. Jų taip pat neteko pamatyti. Salose staigiai uždaromi masažo salonai, o prie viešbučių stenduose naiviai užrašoma, jog viešbutis atsidarys už 14 dienų.
Išvykome iš šios salos su keltu, todėl prieš išplaukiant buvo matuojama kūno temperatūra, dauguma žmonių dėvėjo kaukes. Tačiau pirmas susidūrimas su rimtu karantinu įvyko Koh Tao 2020-03-22. Viskas vyko labai griežtai. Išlipus iš kelto, turėjome laikytis saugaus atstumo. Aš per arti priėjau prie stovinčio pareigūno ir jis šiek tiek pašėlo. Buvau užsidėjusi sunkią kuprinę, todėl iš inercijos ėjau į priekį. Tokia jo reakcija šiek tiek sutrikdė ir atvykimas į salą nebuvo pats maloniausias. Apie karantiną Koh Tao plačiau skaitykite čia: https://endlessroute.lt/koh-tao/
Kol buvome Koh Tao saloje, įvyko kone svarbiausi, mūsų kelionę pakeičiantys dalykai. Pirma, karantinas buvo pratęstas dar vienam mėnesiui. Antra, 2020-03-26 uždraudžiami vietiniai skrydžiai. Iš salų turėjome grįžti į Suri Thani ir ten toliau keliauti po Tailandą. Taip pat buvo uždraustos „nebūtinos“ kelionės autobusu ir traukiniu tarp vietinių provincijų. Todėl jau buvo aišku, kad ateinančiu metu būsime salose. Trečia, nuo Balandžio 1d. uždaromos sienos ir niekas nėra įleidžiamas į šalį išskyrus ypatingus asmenis arba žmones, kurie turi daktaro išrašą padarytą ne vėliau nei per 72h, jog žmogus yra sveikas. Tai taip pat reiškė, kad ateinančiu laikotarpiu neskrisime į kitas šalis, kaip buvome planavę.
Tuo metu vyko nenuspėjami dalykai. Vienas iš jų, tai nardymo mokyklų neuždarymas.
Koh Tao sala pasižymi šių mokyklų gausa (maždaug 50-70). Todėl kai atvykome, dar spėjome užsiregistruoti. Tačiau po kelių dienų, jos taip pat buvo uždarytos, taip pat buvo uždaryti, kai kurie viewpoint’ai (panoramos vietos).
Saloje beveik visi dėvėjo kaukes. O jei būdavo be jos, sulaukdavo nemalonių žvilgsnių, kurie galbūt pakeistų jų pasirinkimą. Keista, bet tokia žmonių reakcija buvo jau tada, kai jos dar nebuvo privalomos. Tai parodė, kad žmonės rimtai ir sąmoningai žiūrėjo į esamą situaciją.
Prie viso to, buvo įvesta komendanto valanda nuo 22h vakaro iki 4h ryto. Jei atsirastų žmogus, kuris nesilaikytų šios tvarkos, jam grėstų laisvės atėmimo bausmė iki dvejų metų arba(ir) 40000 thb bauda, kas yra 1145 eu. Todėl net nesvarstėme kažkur eiti nakties metu..
Kalbant apie maisto įstaigas, dauguma jų dar veikė karantino pradžios metu. Vis dar buvo galima valgyti vietoje. Tačiau atėjo laikas, kai dalis jų visiškai užsidarė, kitos dar priimdavo klientus, bet buvo būtina laikytis saugaus atstumo. Galiausiai visas maisto tiekimas buvo tik išsinešimui. Mums pasisekė, kad saloje parduotuvės veikė kaip įprastai, todėl galėjome įsigyti to, ko norime. Tik susidūrėme su juokinga situacija, kai darbuotojai mėgindami apsisaugoti sugalvoja savo būdus. Vieną dieną, būdami Koh tao saloje, apsipirkome maisto ir priėjome prie kasos sumokėti. Rokas turėjo įdėti pinigus į indelį, tada pardavėja paėmė juos ir grąžą taip pat įdėjo į indelį. Tada iškilo klausimas, kokia iš to nauda? Juk pinigai vis tiek buvo liečiami abiejų asmenų…
Kai įsigaliojo karantino taisyklės ir daugumos verslų veikla buvo sustabdyta, buvo aišku, kad didelė dalis žmonių gali likti be darbo, taip pat neturėti pakankamai maisto. Buvo paskaičiuota, kad maždaug apie 10 milijonų tajų dėl viruso gali prarasti darbus. Todėl buvo pradėtos rengti maisto dalinimo labdaros, tačiau kai kurios jų buvo uždraustos, nes žmonės nesilaikė „social distancing“ – atstumo.
Koh Phangan’e, kai kurie restoranai savanoriškai dalino maistą žmonėms. Taip pat buvo aukojami ryžiai tajams, kurie liko be darbo.
Sala, kurioje karantinavomės ilgiausiai
Taip jau nutiko, kad nusprendėme vėl grįžti į Koh Phangan, kur jautėmės geriausiai. Keltai vis dar plaukė, bet rėčiau. Todėl galėjome įgyvendinti šį sumanymą. Tačiau buvome sutikti, kiek kitaip nei tikėjomės. Atvykus, buvo pareikšta, kad privalome karantinuotis dvi savaites ir iš uosto negalime išvykti, tol kol viešbučio savininkas neatvažiuos mūsų pasiimti. Taip pat kaip ir Koh Tao saloje turėjome užpildyti savo duomenis, kada ir iš kur atvykome. Mums pasisekė, kad lengvai susisiekėme su vilos savininke ir jos brolis atvyko mūsų pasiimti. Jis taip pat turėjo užpildyti dokumentą ir jame pateikti savo paso duomenis, bei prisiimti atsakomybę už mūsų priežiūrą. Po tokio sutikimo, bandėme suvokti, kas vyksta. Važiuodami matėme, kaip kai kuriose kavinėse žmonės valgo vietoje, ko nebuvo galima daryti Koh Tao saloje. Pasirodė, kad čia į viską žiūrima, kiek paprasčiau, bent jau miesto teritorijoje. Tačiau didelė dalis kavinių vis dar buvo uždarytos.
Atvykus į vilą, savininkė buvo supratinga ir viską paliko mūsų valioje. Tik įspėjo, kad saugotumėmės ir visada dėvėtume kaukes, o sunegalavus sveikatai, iš karto praneštume jai.
Vizos pratęsimas
Mūsų vizos turėjo pasibaigti balandžio 9 dieną. Įprastai jos būna pratęsiamos Koh Samui saloje arba Tailando žemyninėje dalyje. Bet kadangi pasaulyje buvo paskelbta pandemija, imigracijos tarnyba turėjo atvykti į Koh Phangan ir Koh Tao salas, kelioms dienoms, atitinkamomis datomis… Mes nusprendėme tai padaryti Koh Phangan, todėl atvykome kelios dienos prieš. Žinojome adresą ir balandžio 8 dieną važiavome ten. Bet važiuodama prisiminiau, kad pamiršome nuotraukas, todėl teko apsisukti. Praradome laiko, bet viskas išėjo tik į gerą. Atvykę prie mokyklos nieko neradome, tada vietiniai parodė važiuoti toliau. Nieko nesupratome ir važiavome į niekur. Apsukę ratą pradėjome šiek tiek panikuoti, nes laikas tiksėjo, o mes nesupratome, kur važiuoti. Tada aš pamačiau išvažiuojančią porą iš tos pačios mokyklos kiemo, kuriame mes taip pat buvome. Pasiūliau Rokui juos sekti, nes galbūt jie važiuos reikiama linkme. Kol važiavome, pametėme juos iš akiračio ir pradėjome važiuoti paskui kitą porą. Vienu metu juokiausi, nes ne tokiu būdu reikia ieškoti vizų pratęsimo vietos. Nepatikėsite, bet taip važiuodami, atsitiktinai radome vietą, kur buvo pilna turistų, norinčių prasitęsti savo vizas.
Viskas vyko atvirame kieme ir palapinėse, tam kad didelė grupė žmonių nebūtų vienoje patalpoje. Anksčiau skaitėme, kad vizos pratęsimas užtrunka, bet pamačius tokią minią turistų, atrodė, kad tai truks amžinybę.
Mums buvo liepta stoti į eilę ir laukti kol gausime savo numeriuką. Priekyje esantys žmonės išlaikydavo saugų atstumą, tačiau už mūsų esančiai moteriai tai negalioja. Kai tik eilė pajudėdavo, ji prieidavo prie pat mūsų nugaros. Vienu metu atrodė, kad ji alsuoja man į nugarą. Su Roku vis susižvalgydavome ir pradėdavome juoktis. Kai gavome savo numeriuką, mums buvo liepta atvykti kitą dieną su dvejomis vizos pratęsimo formomis (plius dvi nuotraukos), dvejomis paso kopijomis ir su pirmos vizos lapeliu. Visus lapus atsišvietėme netoliese esančioje parduotuvėje, kuri užsiėmė tokia veikla. Buvo keista, kad Tailandas vis nepriėmė įstatymo vizas pratęsti automatiškai. Tai vyko visose aplinkui esančiose šalyse, išskyrus Tailandą. Vis vykdavo svarstymai. Bet kaip ir užsiminiau anksčiau, viskas išėjo į gerą. Kadangi tą dieną mūsų nepriėmė, turėjome atvykti kitą dieną, o kitos dienos ryte buvo priimtas įstatymas vizas pratęsti iki mėnesio galo. O vėliau pratęsti jas dar trims mėnesiams. Jei būtume spėję tos dienos ryte, būtume turėję mokėti pinigus už vizos pratęsimą.
Įstatymas draudžiantis apgyvendinti turistus
Dar vienas įdomus dalykas, nutikęs karantino metu, tai nuo balandžio 9 d. Surat Thani provincijoje uždraudžiama išnuomoti gyvenamąsias vietas turistams. Jokie viešbučiai ar airbnb negalėjo jų priimti. Sulaužius šią taisyklę, savininkams buvo grasinama iki 2m. kalėjimo grėsme ir 1000 eur baudomis, taip stengiantis sulaikyti žmonių kėlimąsi į salas iš įvairių Tailando vietų. Visa tai buvo daroma dėl to, nes salose nebuvo išplitęs covid-19, nebuvo nei vieno atvejo. Tai buvo saugi vieta turistams ar keliautojams, nes dauguma smagiau karantinuotųsi prie jūros nei mieste.
Tuo metu mes ieškojome vietos, kur galėtume gyventi mažiausiai mėnesį. Rašėme keliems žmonėms (pagrinde FB grupėje), kol galiausiai radome, kur apsistoti. Žinoma, kad dauguma nuomotojų nesustabdė savo veiklos ir toliau ieškojo nuomotojų. Manau, kad tai išgelbėjo ne tik mus, bet ir daugelį kitų keliautojų, nes nei vienas nenorėtų gyventi Koh Phangan’e, be pastogės.
Tokiu laikotarpiu buvo geriausia likti salose, priešingai nei kitose Tailando provincijose (Phuket, Krabi), kur žmonėms nebuvo galima vaikščioti gatvėse, maudytis jūroje dėl to, nes buvo didesnis viruso protrūkis – taisyklės ten buvo griežtesnės. Čia buvo daugiau laisvės ir ramybės.
Alkoholio uždraudimas Tailande
Viešėdami Tailande žinojome, kad artėja Tailandiečių naujieji metai, kurie turėjo vykti Balandžio 13-15 dienomis. Tačiau valdžia norėdama sustabdyti žmones nuo masinių susibūrimų, balandžio 10 d. sugalvojo sustabdyti alkoholio pardavimą parduotuvėse ir restoranuose dešimčiai dienų. Deja, tai buvo pratęsta iki mėnesio galo. Šiuo metu, kai rašau, yra gegužės 31 diena ir alkoholis kavinėse vis dar neparduodamas, tik maisto parduotuvėse išsinešimui.
Įdomus faktas, jog alkoholis tailande parduodamas tik tam tikromis valandomis. Pirmoje dienos pusėje nuo 11-14 val. ir nuo 17-24 val.
Dvigubi standartai
Kai buvo įvesta komendanto valanda ir buvo uždrausti masiniai susibūrimai, žmonės vis tiek nesilaikė nurodymų. Koh Phangan’e, dar vadinamoje „vakarėlių saloje“, buvo sulaikyti 18 turistų, kurie susitiko pavakaroti. Galbūt nebūtų keista, kad taip įvyko, tačiau susibūrus vietiniams tajams, policija nebūdavo kviečiama ir nei vienas nebuvo sulaikomas. Jie laisvai galėjo būti grupėse ir niekam tai nekėlė problemų. Įdomu ir tai, kad turistai buvo persekiojami ir baudžiami už kaukių nedėvėjimą..
Per visą kelionės laiką, nesusidūrėme su šia problema, bet įvyko įdomi situacija, kai nuo gegužės 1 d. buvo leidžiami vietiniai skrydžiai ir atvykome į Chiang Mai provinciją… 
Prieš tai gyvenome Suri Thani provincijoje, Koh Phangan saloje, todėl norint pasiekti Chiang Mai, kuris yra šiaurinėje Tailando dalyje, reikėjo plaukti keltu ir skristi lėktuvu su dviem persėdimais. Įprastai galima nuskristi be persėdimo, bet šiuo laikotarpiu, tai neįmanoma, nes nėra tiek skrydžių. Kai skridome iš Suri Thani oro uosto, viskas buvo gerai. Nusileidus Bankoke, taip pat jokių problemų nekilo. Tačiau nusileidus Chiang Mai, mus iš karto pasitiko keturi imigracijos pareigūnai. Paėmė pasus ir formas, kurias turėjome užpildyti lėktuve. Už mūsų buvo dar keletas turistų, bet mes vieninteliai sulaukėme tokio dėmesio. Jie iš karto pasakė, kad mes turėsime karantinuotis 14 dienų ir jokiu būdu negalime gyventi airbnb, už kurį jau buvome sumokėję dvi savaites į priekį. Teigė, kad turėsime būti, tam paskirtame viešbutyje… Nieko nesupratome, kas vyksta, nes atvykome iš provincijos, kurioje iki šiol nebuvo nei vieno atvejo, o Bankoko oro uoste praleidome tik valandą.. Kol mes jautėmės kaip tardomajame, vietiniai tajai buvo praleidžiami, nors taip pat atskrido iš Bankoko ir neaišku, kiek laiko praleido ten.
Viena iš darbuotoju liepė ją sekti.. Ji ėjo prie vieno darbuotojo iki kito ir atrodė, kad jie nežinojo, ką daryti. Tada jie liepė mums atsisėsti ir laukti.. Vartė mūsų pasus, vis kažką užsirašinėjo. Taip jie tarėsi, kokį pusvalandį, kol galiausiai leido mums susisiekti su airbnb savininku. Viskas vyko panašiu principu kaip Koh Phangan, airbnb savininkas turėjo pasiimti mus iš oro uosto ir prisiimti už mus atsakomybę. Juokinga, kad viskas prasidėjo kaip filme, o baigėsi taip, jog jie pastoviniavo dar keletą minučių ir lyg niekur nieko kažkur išėjo, palikdami mus sėdėti. Taip ir nesupratome, kodėl mes vieninteliai iš viso lėktuvo, jiems užkliuvome, bet džiaugėmės, kad viskas baigėsi gerai.
Kol buvo uždarytos šalių sienos, turėjome galimybę įsijausti į vietinių gyvenimą Tailande ir pamatyti jį kitokį, be begalės turistų… Daugumoje vietų būdavome tik dviese, paplūdymiai ir keliai priklausydavo mums. Kartais net atrodydavo, kad saloje esame vieni… Todėl nepaisant to, kad negalėjome niekur kitus išvykti, karantinas turėjo daug pliusų. Vargu, ar kada dar pasitaikys tokia galimybė, pamatyti šią šalį tokiu momentu, todėl esame dėkingi ir džiaugiamės tuo, ką pavyko patirti.
