LauraPirmieji žingsniai Bankoke
Viskas kaip ir daugumoje pietryčių Azijos kelionių prasidėjo nuo nusileidimo Tailando sostinės oro uoste – Bangkoke. Oras buvo saulėtas ir be galo drėgnas. Neteko ilgai užtrukti, kai tapome permirkę, o nešdami sunkias kuprines (dvigubai viršijus leidžiamus svorio limitus :)), tai paspartinome dar labiau.
Tuo metu Lietuvoje buvo 02:30h nakties, Bangkok’e 07:30h. Kūnas kaip ir protas siuntė signalus, kad metas miegoti. O reikia ir vizą susitvarkyti ir iki viešbučio kažkaip nusigauti. Su viza, kuri trunka 30 dienų, nebuvo nieko sudėtingo. Priėjus pasų patikros punktą, pats darbuotojas viską sutvarko, tik reikia šalia pastovėti, palikti pirštų antspaudus, nusišypsoti kamerai ir luktelėti. Kadangi internete skaitėme, jog gali prireikti atgalinio lėktuvo bilieto įrodančio, kad Tailande neplanuojame likti ilgiau nei 30 dienų, turėjome nusipirkę bilietus į Kuala Lumpur, Malaizijoje, kuriuos ketinome 24h laikotarpyje grąžinti. Deja, jie niekam nebuvo įdomūs. Tačiau, atsargumas mums buvo prioritetas.
Pačiame oro uoste nesudėtingai radome skytrainer aparatus, kuriuose reikėjo nusipirkti bilietėlį skirtą metro. Mūsų atveju jis kainavo po 35 batus (kas yra 1 eu), nes važiavome ilgesnį atstumą. O pats bilietėlis buvo toks, kokio niekas neįsivaizduotų. Juoda plastmasinė moneta kaip kokiame kazino. Pats metro veikimo principas nesudėtingas, pateiktuose žemėlapiuose ganėtinai viskas aišku. Sakyčiau, kad šiek tiek panašus į Londono metro. Tik įlipę pastebėjome, jog kiekvienas Tajus (vietinis gyventojas) dėvi kaukę, tačiau ją jie dėvi jau nuo seniau, dėl užteršto oro sostinėje ir aplink.
Šiaip ne taip nusigavome iki mums reikiamos stotelės, kuri buvo arčiausiai Isanook residence viešbučio. Viskas klostėsi ganėtinai sklandžiai, nepaisant vos judančių kojų. Norėjosi kuo greičiau pasidėti daiktus ir persirengti į vasarinius, lengvus rūbus. Kai tai pagaliau įvyko, gyvenimas nušvito kitomis spalvomis. Su Roku buvome nusprendę, kad pamiegosime pora valandų, nes buvome beveik parą laiko nemiegoję (9 valandos bemiegio skrydžio).
Po pietų miego (ar nakties miego Lietuvos laiku) reikalai pasisuko mums netinkama linkme. Bendrovė Expedia mums neleido internetu atšaukti skrydžio į Kuala Lumpur, kurio ir taip neketinome panaudoti, mat pas juos ištiko techninės kliūtys (tuo metu turėjo labai daug užklausų iš žmonių dėl kelionių atšaukimo dėl plintančio viruso). Tuo metu buvo išties sunku mąstyti protingai dėl jaučiamo nuovargio ir jet lago, tad šie nesklandumai nepalengvino situacijos. Prie viso to prisidėjo ir tai, kad oro uoste nenusipirkome vietinių sim kortelių, todėl negalėjome palikti viešbučio, kuriame buvo wi-fi. Tokiu atveju turėjome laukti, ką mums atrašys skrydžių bendrovė expedia. Tačiau jie mums nieko neatrašė, nors ir perskaitė siųstą žinutę. Rokas bandydamas suvaldyti situaciją mėgino jiems prisiskambinti.. Juokingiausia tai, kad kol bandėme susisiekti, mus vis nukreipdavo kitur, kol galiausiai pats skambutis buvo nutrauktas, taip su niekuo ir nesusisiekus. Pasiklausėme muzikėlės ir likome nieko nepešę. Pats skambutis buvo nutrauktas, pačios Bitės (lietuviško ryšio), nes buvo skambinama iš lietuviško numerio į Ameriką, būnant Tailande. Visiškas kombo, argi ne taip? Prie viso to kaip dovanėlę gavome 15 eurų sąskaitą už skambutį. Cool..
Laikas tiksėjo, diena bėgo, nusprendėm nelaukti, o keliauti į miestą ir bandyti susirasti būtiniausius reikmenis. Išėjus iš viešbučio teritorijos, mus pasitiko tikrasis Bankokas. Pilnas kvapų chaoso ir gatvėse esančių maisto kioskelių. Kadangi tuo metu buvo arti keturiasdešimt laipsnių, karštis tik sustiprino kvapų jūrą. Man šiek tiek buvo sunku prisitaikyti, bet pavyko.
Turėjome planą pavalgyti ir susitvarkyti telefonus, kad būtume ryšyje. Spėkit ar mums tai pavyko? O gi ne. Vaikščiojome ratais kvadratais, niekur nepavyko rasti kortelių. Todėl nusprendėme nueiti pavalgyti ir pasigavus kavinės wi-fi susirasti vietą, kurioje mūsų tikslas būtų įgyvendintas. Būtent čia buvo pirmasis mūsų thai food. Pad thai yra tailandiečių firminis patiekalas, kur is susideda iš makaronų, sojos daigų, smulkintų riešutų, tofu, pasirinkots mėsos ir kitų produktų.
Kol valgiau mintyse vis sukosi mintis, ką aš čia veikiu ir ką aš čia valgau blemba. Tai buvo silpnumo akimirka, kuri truko neilgai. Kol valgėme Rokui pavyko susisiekti su skrydžių kompanija ir susigrąžinti pinigus. Tfuu.. lyg akmuo nuo širdies, nes juk 150$ nesimėto. Pasistiprinę, bet nepailsėję toliau keliavome savo žygį vardan telefono ryšio. Vaikščiodami supratome, kokią klaidą padarėme nenusipirkę sim kortelių oro uoste. Deja, jau buvo per vėlu.
Artėjo vakaras ir vienintelė mūsų viltis buvo didelis prekybos centras, kuris iš išorės atrodė kaip didelis ofisų pastatas. Įėjus į vidų pamatėme daugybę mažų parduotuvių ir nei vienos, kurios mums reikėjo. Kilome į kitus aukštus, vėl leidomės žemyn. Kol galiausiai pradėjome klausinėti parduotuvių darbuotojų, kur galime gauti tai ko mums reikia. Ir pagaliau mums pasisekė! Buvome nukreipti į Dtac parduotuvę, kurioje įsigijome sim korteles su neribotu internetu. Kaina žmogui buvo 290thb + pati kortelė 49thb. Galvojome, kad mus bando apgauti, nes internete skaitėme, kad tai kainuoja žymiai daugiau. Visa tai buvo dėl to, kad ėmėme tik internetą, kuris, mūsų nuomone, buvo svarbiausias. Įdomu tai, kad būtinai reikėjo paso, nes dirbančios konsultantės turėjo suvesti mūsų duomenis ir pasidaryti paso kopiją. Keliaujant Tailande teko dalinti pasų kopijas į kairę ir į dešinę.
Kultūros pažinimas
Antroji diena prasidėjo, kiek geriau. Papusryčiavę gatvės kioskelyje, pavadinimu Yummy thai food (visai kaip Justin Bieber daina yummy..), viešbučio tuk-tuk’u buvome nugabenti į Siphraya Pier. Ten su Chao Phraya Express Boat turėjome paplaukioti Chad Praja upėje. Kadangi mums reikėjo tik į vieną pusę, ėmėme oranžinius bilietėlius po 15 thb.
Kai valtis prisiparkavo, visi sulipome ir užsiėmėme vietas. Pats plaukiojimas nėra labai įspūdingas, bet tai vienas iš būdų smagiai praleisti laiką Bankoke arba tiesiog pasiekti norimą vietą. Įdomu pasižiūrėti kokia aplinka supa upę. Iš tiesų nelabai žinojome, kur tas laivas plaukia, bet turėjome planą aplankyti Wat Arun šventyklą, kuri buvo kitoje upės pusėje. Tai reiškė, kad bet kokiu atveju turėtume persikelti. Vos tik valtis sustojo prie tos šventyklos, pradėjome žvalgytis su Roku. Lipti? Nelipti? Nusprendėme lipti ir greitu žingsniu nuėjome prie išėjimo. Kiti turistai taip pat nebuvo apsisprendę, bet per savo abejones nespėjo išsilaipinti taip kaip spėjome mes.
Vykstant į šventyklas, visur pasitiko nurodymai prisidengti kelius, krūtinę ir pečius. Dėl šios priežasties žinojome, kad reikės įsigyti tokio tipo drabužius. Prie Wat Arun šventyklos buvo vieta, kurioje jie buvo nuomojami, bet pagalvojome, kad labiau apsimoka juos nusipirkti ir panaudoti kitus kartus. Taip ir padarėme, nuėję į šalia esančius kioskelius pirma apsižvalgėme ir išsirinkę norimus pradėjome derybas. Pirmiausia pirkome man suknelę, tik padarėme klaidą, nes šalia pardavėjos atvėrėme piniginę ir ji pamačiusi, kiek turime grynųjų, jokiu būdu nesutiko derėtis. Iš to pasimokėme ir kai kitoje vietoje pirkome Rokui sarongą (skarą skirtą kojoms apsirišti) bandėme derėtis. Pardavėja pasiūlė 200 thb, bet pavyko nusiderėjau iki 160 thb. Tik bėda ta, kad neturėjome lygiai ir Rokas padavė 590 thb. Pardavėja gražinusi grąžą, greitai nusisuko ir tada supratome, jog kažkas ne taip. Pasirodo, ji mums gražino 400 thb, tai reiškė, kad sarongą nusipirkome ne už 160 thb, o už 190 thb.. Ir tai buvo pirmoji mūsų apgaulė Tailande.
Tai trumpai apie šią šventyklą. Wat Arun, kurios pilnas pavadinimas Wat Arun Ratchawararam Ratchawaramahawihan budistų šventykla Yai rajone. Ji randasi kitoje Chad Praja upės pusėje ir yra laikoma kaip vienas geriausiai žinomų Tailando orientyrų. Man asmeniškai ji labai patiko, nes sienos išraižytos įvairiais raštais, bet visą visumą sudaro balta spalva. Kaina žmogui yra 50 thb.
Mūsų keliavimo laikotarpiu, visame pasaulyje siautėjo covid-19 virusas, todėl nieko keisto, kad pasivaikščioję po šventyklą, dar pamatėme darbuotojų susirinkimą, kuriame jie aptarė kažkokią informaciją apie covid-19. Buvo gera matyti, kad įvairiose vietose darbuotojai dėvėjo apsaugines kaukes, o ant kiekvieno kampo buvo padėti dezinfekciniai skysčiai. Tai suteikė saugumo jausmą ir mažino paniką, kuri buvo sėjame visos pasaulio žiniasklaidos. Užmetę akį, kas ten vyksta, nuėjome iki punkto, kuriame pardavinėjo kelto bilietėlius. Tik šis keltas plaukė į kitą pusę, todėl mokėjome po 4 thb žmogui, kas buvo labai mažai.
Persikėlę į kitą pusę, turėjome šiek tiek paeiti iki kitos šventyklos – What Pha Kaew. Angliškai vadinama The temple of Emerald Buddha. Laikoma švenčiausia budistų šventykla Tailande. Ji yra Phra Nakhon rajone, istoriniame Bankoko centre, Didžiųjų rūmų (Grand palace) teritorijose. Šalia jos taip pat rasite žymiąją The Reclining Buddha, kuri yra Wat Pho šventykloje. Norint patekti į šiuos objektus reikia sumokėti po 200 thb žmogui. Tai patogu, nes nereikia už kiekvieną lankytiną vietą mokėti atskirai.
Neslėpsiu, kad iš pradžių šie pavadinimai pynėsi vienas su kitu, nes internete gausu informacijos apie šventyklas ir atrodo, kad viskas susimaišo galvoje. Tačiau nuėjus į šias vietas ir pamačius savo akimis, visi objektai įgauna aiškumą ir prasmę.
Kelionės tęsinį skaitykite čia – Bankokas – II dalis
