Gyvenimas Chiang Mai mieste pandemijos metu

Koh Phangan saloje praleidome pusantro mėnesio, todėl nusprendėme, kad atėjo metas pokyčiams. Pagal kelionės planą į šiaurinę Tailando dalį, turėjome vykti kelionės pabaigoje, bet pagal susiklosčiusia situaciją nusprendėme ten keliauti dabar. Kadangi nebuvo tiesioginio skrydžio, turėjome skristi su persėdimu. Bet pirmiusia turėjome persikelti su keltu iš Koh Phangan į Suri Thani, kas truko apie 2:40h. Po kelionės keltu, su maršrutiiniu autobusu keliavome dar apie dvi valandas iki Suri Thani viešbučio, kuriame turėjome pralesiti vieną naktį ir iš ten ryte išskristi į Bangkok, o iš Bangkok į Chiang Mai. Visa kelionė pasiskirstė per dvi dienas, nes keltai anksti ryte neplaukia.

Kai atvykome į Chiang Mai oro uostą, paaiškėjo, kad turime karantinuotis kelias savaites, nes Bankoko oro uoste praleidome 1 val. :)) Taip nusprendė vietos policija, kuri akivaizdžiai nenorėjo girdėti, kad atvykome iš Koh Phangan salos, kurioje nebuvo nei vieno atvejo, sala buvo saugi… Vietiniai parodę kažkokį lapelį, praeidavo be problemų, nors visi buvo atvykę iš Bankoko, kuriame greičiausiai ir gyveno. Internete skaitėme, kad tokia pati situacija ištiko ne vieną turistą. Mums pasisekė, kad pavyko susitarti dėl karantinavimosi vietos ir buvo leista jį atlikti air bnb apartamentuose, kuriuose buvo baseinas ir sporto salė. Visa tai labai palengvino situaciją.

Tačiau iš oro uosto galėjome išvykti tik su air bnb savininku. Daugiau apie karantino sąlygas skaitykite čia – https://endlessroute.lt/kaip-karantinas-paveike-musu-kelione/

Iš tiesų atvyko savininko brolis. Gerai, kad jis buvo sukalbamas ir nuvežė mus į parduotuvę apsipirkti maisto, kurio turėjo užtekti kelioms savaitėms..

Apartamentus ėmėme žymiąjame rajone – Nimmanhaemin. Jame gausu restoranų, parduotuvėlių, masažo salonų ir kavinių. Netoliese yra didelis prekybos centras pavadinimu MAYA. Žodžiu, viskas vienoje vietoje. Tarp pasatų gatvelės labai jaukios ir aplinka ganėtinai švari. Kai kelionės metu atvykome čia antrą kartą, taip pat gyvenome šiame rajone, tik kituose apartamentuose. Aplamai šiame mieste praleidome apie mėnesį laiko.

Žinoma, atvykę į apartamentus ir pailsėję kelias valandas, ėjome pavalgyti. Žinojome, jog niekas mūsų netikrins, nes šalyje buvo mažinami pandemijos metu atsiradę ribojimai.. Užsukome į Why not? italų restoraną, kur nutiko įdomu dalykas. Sutikome lietuvius 🙂 . Tuo metu buvo be galo keista girdėti savo gimtąją kalbą.

Kai atvykome į šį miestą buvo gegužės galas ir mūsų kelionė po Tailandą jau buvo įpusėjusi. Lietaus sezonas jau buvo prasidėjęs, o tai reiškė, kad karštis dienos metu sunkiai pakeliamas ir kartkartėmis pradeda lygi stiprus lietus. Bet vis tiek mėginome aplankyti kuo daugiau vietų, kurios buvo atidarytos ir nebuvo ribojamos karantino.

Monk trail žygis

Pasikarantinavę penkias dienas nusprendėme eiti į Monk trail hike (žygį). Jis veda per vienuolyna, o galutinis taškas yra Wat Pha Lat šventyklą. Su taksi nuvažiavome iki tako pradžios, kuris yra šalia zoologijos sodo. Pradėję eiti link įėjimo pamatėme, kad takas uždarytas dėl covid 19. Tačiau netoliese vaikštinėjo mergina ir vaikinas, kurie taip pat ruošėsi eiti į Monk trail. Jie net nedvejodami perlipo neaukštą užtvarą ir pradėjo tai, dėl ko atvyko. Mes pasekmė jų pėdomis. Perlipę užtvarą greitu žingsniu nuėjome gilyn link miško, kad niekas mūsų nepamatytų.. :))

Žygis nebuvo labai lengvas. Matyt, prisidėjo ir didelis karštis. Kol pasiekėme vienuolyną, nebuvo labai sunku. Tačiau antroji žygio dalis dalis pareikalavo daugiau energijos. Perėjus kelią, prasidėjo status takas, kuris vis kilo.

Pasiekus šventyklą, šalia yra daug kioskelių, kuriuose galima įsigyti suvenyrų ir vandens, ledų.

Į šią šventyklą galima atvykti ir su raudonu automobiliu-mikriuku. Jie miesto centre sustoja prie turistų net neprašyti ir vežioja po visą miestą. Kainuoja nedaug. Kaina prasideda nuo 5 thb (batų) žmogui.

Nuo šventyklos atsiveria gražus vaizdas į miestą. Matosi ir oro uostas. Tikrai verta apsilankyti. Toje vietoje buvome vieninteliai užsieniečiai. Visi kiti turistai buvo iš Tailando.

Gerai tai, kad namo galėjome grįžti raudonu mikriuku, nes jėgų po žygio visai nebeliko.

Dramblių prieglaudoje tik dviese

Planuodami kelionę į Tailandą tikėjomės patekti Nature park Chiang Mai, apie kuriuos publikavo net National Geographic. Tai vieta, kur su drambliais elgiamasi itin etiškai. Tačiau dėl pandemijos jie buvo uždaryti ir teko ieškoti kitų pasirinkimų. Norėjome išsirinkti prieglaudą, kuri su drambliais elgiasi gerai. Viena iš jų pasirodė Maerim Elephant Sanctuary…

Iš ankstaus ryto buvome paimti nuo air bnb ir kažkur valandą keliavome iki vietos. Iš pradžių mums buvo duoti specialūs rūbai ir parodytas filmukas apie, tai kaip drambliai yra išnaudojami, dirba cirkuose, trekkinguose (ant jų jodinėja) ir loging camp’uose (tampo rąstus miškuose). Kaip supratau, viso filmuko esmė buvo parodyti koks gali būti žiaurus pasaulis tokiems sutvėrimams ir kaip gerai jie elgiasi su drambliais toje prieglaudoje. Tiesos nesužinojau, bet galiu papasakoti kaip viskas buvo.

Pirmiausia prisiskynėme mažų bananų, kuriuos turėjome atiduoti drambliams. Įėjus į aptvarų jų ten neradome. Pasirodo, jie buvo išvesti į kitą aptvarą ir netrukus jau artėjo link mūsų. Iš tiesų, šiek tiek išsigandau, nes kai matai į tave atbėgantį, mažiausiai keturias tonas sveriantį dramblį, kurio ūgis keli metrai, pasidaro nejauku. O jie kaip maži šuneliai bėga pas tave skanėsto.

Aš net nespėjau duoti jiems bananų, jie taip greitai valgė. Ir tas baimės inkstinktas aptemdė akis, kad neišėjo to daryti lėčiau. Atrodė, kol jie valgo, tol jie nieko tau nepadarys.

Prižiūrėtojai vis kartojo, kad jie nieko blogo nepadarys, o esant prie jų šonų, juos liesti, nes tokiu būdu jie supranta, kad šalia yra žmogus.

Kadangi buvome dviese, gavome be galo daug dėmesio iš visų septynių dramblių. Viena buvo mažytė ir labai drąsi. Pati priėjusi iš krepšio su straubliu pasiimdavo bananą. Arba padavus vandens žarną, laikydavo ją kaip šiaudelį ir gerdavo vandenį. Gidas užsiminė, kad ji tai išmoko iš savo tetos, kuri ją prižiūrėjo. Kadangi,ji buvo atskirta nuo mamos, jei reikėjo susirasti kitą mamą, kuri ją visko išmokytų.

Po maisto su mašina keliavome prie cukranendrių laukų. Ten su mačete patys kapojome jų stiebus ir juos rinkome. Pasak gido, tas maistas turėjo keliauti drambliams. Nes drambliai per parą suvalgo apie 200 kg maisto ir išgeria apie 100 litrų vandens.. Žinoma, gali išgerti ir apie 150 litrų, o suauge patinai net apie 200 litrų vandens.

Išgirdome ir istorijų apie tai, kiek jie pridaro žalos kaimynams. Vis nuklysta ir suvalgo ananasus ir bananus. Kadangi drambliai turi gerą uoslę, maistą gali užuosti iš kilometro..

Kai galiausiai atėjo laikas purvo voniai, buvo smagiausia dalis. Ištepėme juos purvu ir patys buvome ištepti. Tokia procedūra nėra vien dėl smagumo. Purvas yra gerai dramblių odai, nes apsaugo nuo parazitų, o karštos dienos metu, drambliai purvu vėsinasi nuo saulės. Labiausiai patiko tai, kad drambliai nėra verčiami daryti to per prievartą. Jei jie to nenori, tiesiog atsikelia ir nueina (taip pat vyksta ir maudynių metu), todėl visa tai netruko ilgai.

Po purvo vonių laukė maudynės. Buvo įdomi patirtis, nes įlipus į dirbtinai sudarytą tvenkinį, kojos smigo į dugną ir buvo šiek tiek baisu, kad koks dramblys netyčia neprispaustų pėdos. Bet viskas buvo gerai. O juokingiausia buvo tai, kad į vandens paviršių vis iškildavo, koks kakutis ;)) Kurio dydis kaip normalaus kokoso :))

Apibendrinant tokią patirtį, galiu pasakyti, kad tikrai verta susipažinsi su drambliais iš arčiau. Jie labai draugiški ir protingi. Tačiau svarbiausia išsirinkti etišką prieglaudą, kurioje nėra smurto ir dramblių jodinėjimo.

Chiang Mai senamiestis

Senamiesčio ,,ekskursijai’’ skyrėme dieną. Vaikščiojome po žymius pastatus ir šventyklas. Manau verta apsižvalgyti ir pamatyti tai savo akimis. Viena iš jų buvo Wat Suan Dok.

Pasitelkiant Google Maps lengvai galima surasti šventyklas, o jų čia yra tikrai daug:

Wat Lok Moli, Wat Chiang Man, Wat Prasat, Wat Phan Whean, Wat Dok Euang, The Phae Gate.

Man asmeniškai, jų visų pavadinimai maišosi. Net iš kai kurių nuotraukų sunku suprasti, prie kurių šventyklų įsiamžinome, prie kurių ne.. :)) Todėl geriausiai išskirti kelias, kurias tikrai norite pamatyti, o visas kitas pamatysite vaikščiodami ten.

Night market turgus

Kaip mes be sunday market turgaus. Jame gausu įvairaus ir skanaus maisto. Taip pat puiki vieta nusipirkti suvenyrų ar šiaip įsigyti įdomių daiktų.

Tačiau vienas dalykas įsiminė labiausiai, kai per gatvėse esančius mikrofonus pasigido himnas. Visi iškart sustojo ir stovėdami vietoje dainavo himną, kol jis pasibaigė. Jam pasibaigus, visi vėl tęsė darbus.

Spa centrai

Mes lankėmės keliuose centruose. Visi jie buvo Nimmanhaemin rajone. Kainos kaip ir visur tikrai mažos. Masažas vienam kainuoja apie 250 batus, o tai net nesiekia 7 eurų. Todėl išnaudokite šią progą ir būtinai žiūrėkite atsiliepimus.

Muay thai (lt. Muai thai) ir Chiang Mai Grand canyon

Tiems, kurie nebujo sporto ir mėgsta išmėginti naujus dalykus puikiai tik muai tai treniruotė. Sportuoti norėjome jau Koh Phangan saloje, tik dėl karantino viskas buvo uždaryta. Tačiau kai buvome Chiang Mai mieste, suvaržymai ėmė laisvėti. Į šią vietą mus atvedė mūsų vairuotojas Vincentas. Kodėl turėjome savo vairuotoją? Istorija apie tai nuoroda žžžž

Kai grįžome iš Chiang Rai miestelio, vairuotojui užsiminėme, kad norėtume išmėginti muai thai. Jis žinoma nepasimetė, kadangi darydavo turus po Tailandą.. Sakė, kad jo sesė turi sporto klubą, kur mes galėtume turėti treniruotę. Teigė, kaip atsimena ją mažą ir kaip ji užsiimdavo tuo sportu. Po ,,tikros’’ istorijos iškart kažkam paskabino ir suderino reikalus.

Pokalbio eigoje sesė patapo į brolį… Tik Rokas pradėjo kalbėti apie muai thai, žinojau, kad tai nenuves į gerą. Būtų buvę protingiau treniruotę susirasti patiems.

Kitos dienos rytą, Vincentas atvyko mūsų pasiimti ir už kelionę sumokėjome 200 thb.. Nors treneris pats pasisiūlė mus paimti pats, Vincentas apsuko taip, kad dar gautų pinigėlio. Na nieko tokio..

Treniruotė buvo intensyvi. O jo ,,brolis’’ nei kiek nebuvo panašus į vairuotoją. Jie kalbėjo tarpusavyje ir buvo akivaizdu, kad jokie čia giminystės ryšiai.

Treniruotės pradžioje net nedarėme apšilimo, iškart pradėjome su kombinacijomis. Treneris su kuriuo sportavome nežinojo mūsų pajėgumo. Galvojo, jog esame eiliniai turistai. Tačiau Rokas lankė kudo, šešie metus tai tikrai (nežinau net :)). Aš spotuodavau visą gyvenimą. Todėl Vincentas prieš tai mus gasdinęs, kad bus sunku, po to teigė, kad tikrai Rokas yra very strong :))

Po treniruotės dar užsukome į Kanjoną, kuris labiau buvo kaip vandens parkas. Žmonės maudėsi, bet mūsų tai neviliojo. Reikėjo tik poilsio.

Grįžę atsilabinome su vairuotoju ir palinkėjome jam sėkmės.

Maisto ir gėrimų restoranai

Why not? – pats geriausias italų restoranas Chiang Mai (mano nuomonė). KOBQ – korėjietiškas restoranas, labai geras. Sushi Umai – japonų restoranas, visai nieko. Heart pizza – nebloga picerija. Iberry granden – desertai. Khao soi – skaniausias tradicinis khao soi.

Brown cafe – kavinukė. Mango tango – desertai su mangais. Barisotel – kavinukė. Rock burger – labiau amerikietiškas maistas, patiko. Overstand Nimman – puiki vieta pusryčiams.

Beast Burgers – visai nieko. Mu’s Katsu – japonų restoranas. Cheevit Cheeva – desertinė, labai patiko. Ristr8to – labai išgirta kava, tačiau mano atveju, nelabai kuo išsiskyrė.