Jordanija - II dalis - Endless Route

Raudonosios jūros atradimas

Aqaba

Šis kurortinis miestas yra vienintelis Jordanijos miestas, kuris turi priėjimą prie Raudonosios jūros. Vien nuvykimas iki jos yra tikrai įdomus. Pirma, važiuojant atrodys, kad važiuojate tarp dviejų dykumų. Antra, pakelėse vaikščios kupranugariai. Ten gausu ženklų, kurie apie tai įspėja, tam kad išvengtumėte nemalonaus eismo įvykio. Trečia, kai keliavome, keliai buvo tvarkomi, todėl vietomis jie buvo duobėti ir negalėjome važiuoti didesniu greičiu. Kadangi kelio ženklinimu jie negali pasigirti, kartais būdavo sunku suvokti ar važiuojame tinkama kelio juosta. Tačiau nuvažiavus į miesto teritoriją mus pasitiko palmės. Tai kontrastingą įspūdį sukeliantis vietovės pasiskirstymas. Atrodo, ką tik važiavome dykumoje nutiestu keliu, o dabar važiuojame tarp palmių ir tolumoje mus pasitinka raudonoji jūra.

Aqaboje taip pat neapsiėjome be juokingų nutikimų. Vos radę vietą nuomotam automobiliui ir išsikrovę daiktus, pasukome link viešbučio, kuriame turėjome apsistoti. Tik įėjus iš karto pamatėme, jog jame vyksta statybos. (-Cool.. pagalvojau). Tada supratome, kad jame niekas nėra apsistojęs, bet dėkui Dievui radome ten dirbančius žmones, kurie paaiškino mums, jog turėsime apsistoti kitame viešbutyje. Darbuotojas greitai suderino reikalus ir buvome nusiųsti kitur. Galvoje sukosi įvairios mintys, nes tikėjausi, kad naujai gautas viešbutis neatitiks mūsų lūkesčių ir gyvensime blogomis sąlygomis. Tačiau nebuvo taip blogai. Gavome normalų kambarį, net su balkonu iš kurio matėsi meka. Įdomus faktas, kad apsistojus betkuriame viešbutyje, ant lubų visada bus priklijuotas lipdukas, nurodantis, kurioje pusėje rasti maldos namus.

Pirmąjį vakarą norėjome pasiekti Raudonąją jūrą, todėl pėsčiomis ėjome link pasirinkto kranto. Šio ėjimo metu prie mūsų prisikabino keli vaikai (nieko keisto..) Klausė vardų, kur einame, ką darysime. Panašu, kad turėjo tik bazines anglų kalbos žinias, nes bandant užmegzti detalesnį pokalbį atsakymo nesulaukėme. Tik niekaip nesupratome, kodėl jie neatstojo nuo mūsų.. Momentais buvo nejauku, nes nežinojome, kas už to slypi. Galiausiai vaikai atstojo ir perėjo į kitą gatvės pusę, o mes likom nieko nesupratę.

Priėjus paplūdimį, akimirksniu supratome, kad sistema veikia visiškai kitaip nei Europoje. Maudėsi tik vaikai, o moterys vilkėjo visą kūną dengiančius rūbus, o jei būdavo vandenyje, tai sėdėdavo ant kėdės. Nepamatysi nei vienos apsinuoginusios moters. Dėl taisyklių, kurios buvo taikomos šioje rytietiškoje kultūroje, teko ieškoti kito paplūdimio, kuriame nebūtų vietinių. Turėjome važiuoti mašina, o iki vietos nuvykome maždaug per 15-20 minučių. Keista, bet paplūdimiai nebuvo sudarytas maudynėms. Ten tai nėra aktualu. Grubus smėlis, gausu šiukšlių, dužusio stiklo, akmenų. Geriausia maudytis su vandens batais, nes tai apsaugos nuo sužeidimų. Taip pat patartina stebėti ženklus, esančius vandenyje, kadangi netoli kranto prasideda raudonosios jūros koralų rifas, kuris greitai gilėja.

Deja ir šiame paplūdimyje nepavyko išvengti vietinių. Teko maudytis prie jų, kas sukėlė daug diskomforto. Natūraliai kyla nejaukumo jausmas, nes mes buvome vieninteliai turistai ir tai patraukė vietinių dėmesį.

Tą patį vakarą ėjome į vietinį prekybos centrą. Aš vilkėjau šortus, nes buvo 38 laipsnių temperatūra. Tačiau tik išėjus iš viešbučio pradėjau jausti vietinių žmonių žvilgsnius. Moterys dažniausiai žiūrėjo smerkiančiai. Tuo momentu norėjosi greičiau sugrįžti į viešbučio kambarį. Nors vykdama ten, žinojau, kad jiems būdinga kitokia apranga ir kitokios aprangos taisyklės, bet negalvojau, kad atvykę turistai būtinai turi prisidengti. Pasirodo turi.

Kalbant apie patį miestą galiu pasakyti, kad jis buvo labiausiai ,,suturistintas‘‘, lyginant su kitomis Jordanijos vietovėmis. Gausu viešbučių ir kavinių į kurias kviečia tam pasamdyti žmonės. Nieko keisto, bet mus kelis kartus palaikė rusais, sveikinosi ir pakvietė užeiti. Buvo ganėtinai juokinga.

Taip pat nutiko labai pralinksminusi ir netikėta situacija, kuomet dienos metu užsukome į jaukų restoraną, nuėjomę į antrąjį aukštą, kuriame nebuvo žmonių, užsisakėme maisto ir prie mūsų priėjo restorano fotografas. Paklausė ar norėtume sudalyvauti fotosesijoje mainais į gėrimus ir kaljaną. Atvykome nuotykių, tai žinoma sutikome šiai avantiūrai. Atnešus maistą prasidėjo fotosesijos su daug juoko ir gražių kadrų. Vėliau fotografas prižadėjo atsiųsti padarytas nuotraukas į el.paštą, bet žinoma to nepadarė, todėl vėliau tik radome savo nuotraukas restorano facebook puslapyje (įdomu kur dar mūsų nuotraukos yra patalpintos).

Kadangi Aqabos pakrantėje yra raudonosios jūros koralų rifas, dalis žmonių į šią vietą vyksta nardyti ir snorklinti. Mes buvome ne išimtis. Važiavome į tą patį paplūdimį, kuriame maudėmės prieš dieną. Ten nuėjus į nardymo įrangos nuomos punktą, yra išnuomojami lastai ir akiniai su vamzdeliu. Mes ėmėme tik lastus, kuriuos turėjome grąžinti paros laikotarpyje. Pasiėmę viską, ko mums reikia, nusprendėme pasitarti su vietiniais, mėginome išsiaiškinti, kuriose vietose yra dėmesio verti nardymo punktai. Su šiais punktais yra sudarytas žemėlapis, bet gana sudėtinga suvokti ir tiksliai pasiekti tas koordinates, kuriose yra povandeniniai objektai. Ketinome nuplaukti iki tam specialiai nuskandinto laivo ir tanko. Bent jau planavome taip. Deja, pasirinkome tikrai ne pačią palankiausią dieną. Būtent ją buvo pakilęs vėjas, kuris sukėlė didesnį jūros bangavimą. Pradėję plaukti, žinojome tik tiek, kad turime plaukti tiesiai ir kai rifas baigsis ir pradės gyllėti, turime plaukti į dešinę. Man asmeniškai nebuvo jauku, nes neturėjome jokių liemenių ar plausto į kurį būtų galima įsikibti pavargus. Ir šioje situacijoje dar kartą pasirodė Jordanijos sutelktas požiūris į turistų saugumą. Tačiau kiekvienas renkasi, tai kas jam geriausia. Todėl nepaisant to, pradėjome tai, ką ir planavome. Plaukti buvo lengviau, nes vandens druskingumas yra didesnis nei Baltijos jūros. taip pat plaukiant su lastais, nereikia naudoti daug energijos. Kadangi turėjome go pro, Rokas buvo pasiryžęs plaukti max, tam kad nufilmuotų kuo daugiau koralų rifo. Man buvo šiek tiek sunkiau dėl baimės gilesniam vandeniui ir nesaugumo, nes buvome tik dviese ir plaukėme į atvirą jūrą, turėdami tik vienas kitą. Pirmasis priplaukimas prie rifo, sukėlė man šoką, nes pamačiau kaip dugnas leidžiasi žemyn ir vandens gylis didėja. Ištikta šiokio tokio panikos priepuolio, nusprendžiau plaukti virš koralų rifo, kas buvo didžiausia nesąmonė, kokią galėjau padaryti. Visų pirmą, nuo koralų jus skirs koks 30-40 cm. Patys koralai bus su kitais jūros gyventojais, tokiais kaip jūrų ežiai. Jei nežinote, jie gali labai skaudžiai nudeginti jus ir netgi įsmigti į koją. Tuo metu apie tai negalvojau ir situaciją suvokiau tik paplaukus ilgesnį laiką. Tik nutikus tokiai situacijai, supratau apie ką kalbėjo nardymo instruktorius. Po kelių minučių grįžau į krantą, nusiraminau ir bandžiau vėl. Šį kartą viskas buvo gerai, pavyko grožėtis koralais ir spalvotomis žuvytėmis. Tačiau tikėjausi geresnio matomumo. Jis nebuvo prastas, bet matėsi, kad gamta keičiasi, koralai taip pat. Paplaukioję ten, važiavome į kitą punktą, kur tikėjomės surasti tanką. Šioje vietoje mums taip pat nepasisekė. Pradėjome plaukti ne iš tos pusės, todėl teko keisti kryptį ir grumtis su srove. Bangos taip pat pradėjo kilti ir į vamzdelį vis pribėgdavo sūraus vandens. Galiausiai priplaukėme vietą nuo kurios ir turėjome pradėti, tačiau niekaip nepavyko rasti tanko. Mano jėgos išseko, todėl teko grįžti į krantą. Dar kartą mėginti nebenorėjau, nes man mano saugumas buvo svarbesnis. Apibendrinus šią patirti, galiu pasakyti, kad tikrai verta vykti tokį atstumą, vien tam, kad pamatytumėte vidinį jūros gyvenimą ir grožį. Mes pasirinkome tai daryti savarankiškai, bet visada galima imti ir turą.