LauraPo Aqabos, turėjome vykti į Wadi Rum dykumą ir joje praleisti vieną naktį. Ši vieta randasi pietiniame Jordanijos rajone 60 km (37 mi) į rytus nuo Akabos ir dar vadinama mėnulio slėniu, kurį sudaro smulkintos smiltainio ir granito uolienos. Kadandi mūsų užsakytas turas prasidėjo velėsnėje ryto pusėjo, išvažiavome anksti ryte. Mašinų nebuvo daug, galėjome pasigrožėti mus supančia aplinką. Tam kad pasiektume, šį punktą turėjome išsukti iš kelio ir važiuoti mažesniais keliukais. Pirma privažiavome pastatą, kuriame buvo patikrinti mūsų Jordan pasai. Jei jo neturite kaina žmogui yra penki dinarai. Juos reikia susimokėti, nes Wadi Rum dykuma įeina į unesco paveldą. Nieko keisto, bet ir šiame kelionės taške buvome išklausinėti iš kur vykstame ir kur vyksime toliau. Už patį turą susimokėti reikėjo jo pabaigoje ir vis galvoje lūkuriavo mintis ar nebus paslapčia pakelta turo kaina. Turas, kurį ėmeme ir rekomenduotume kitiems: Tour 1 – 1 day & 1 night – Camel, Jeep and Hiking Tour.
Po šiek tiek nejaukaus pokalbio prie Wadi Rum vartų su ten budinčiais sargais buvome paleisti ir vėl leidomės į kelią. Su turo gidu bendravome per What’s app, nes Wadi Rum dykumoje nėra interneto ryšio. Važiavome neilgai, kol pasiekėme pastatą, prie kurio turėjome palikti nuomotą automobilį. Panašu, kad toje vietovėje buvo šeimų gyvenamieji namai, kurie užsiima tokiu verslu. Buvome svetingai sutikti gido ir iš karto buvome paskatinti pasiimti daiktus, kurių mums prireiks ateinančiai nakčiai. Buvome pakviesti užeiti į vidų ir su kitais turistais gavome atsigerti vietinių beduinų arbatos. Ji būna pateikta stikliniame, permatomame puodelyje/stiklinėje. Iš pradžių ji pasirodo labai saldi, bet po kažkiek laiko priprantama. Pailsėjus ir šiek tiek paplepėjus, turėjome pradėti nuotykių kupiną dieną.
Kadangi ėmėme vienos dienos turą, pirma ėjome pasivaikščioti su kupranugariais. Maniškis buvo ganėtinai piktas, vis mėgino prisikabinti prie kupranugario, ant kurio sėdėjo Rokas. Taip žingsniavome kokią valandą. Buvo smagu, jog buvome dviese ir mūsų džiaugsmo neblaškė kiti turistai. Kai kelionė su kupranugariais baigėsi, mus paleido prie kalno, ant kurio buvo medis. Jie teigė, kad iš ten bėga šaltinio vanduo ir medis yra šventas, nes auga ant uolos tarp akmenų. Kopti teko dideliais akmenimis ir buvo labai karštą. Dykumoje nebuvo vėjo ir saulė smarkiai kepino. Tačiau užlipus atsivėrė neapsakomas vaizdas. Tolumoje matėsi mažas medelis, kuris augo vienas, raudonos dykumos platybėse. Kupranugariai taip pat atrodė maži. Pasigrožėję vaizdu, dar bandėme surasti iš kur teka šaltinio vanduo, bet neradę, patraukėme žemyn. Nusileidus važiavome su beduinų džipų. Teko sėdėti gale ir mėgautis šiek tiek gaivinančiu vėju.
Netrukus pasiekėme raudonąjo smėlio kopą (red sand dune), kurią sudarė labai smulkus smėlis. Buvome įspėti, kad saugotume daiktus ir telefonus, nes pametus juos, galime jų neberasti. Jie tiesiog prasmegtų smėlyje. Į kopą lipti buvo dar sunkiau, nes saulė kepino dar labiau. Lipdama, galvojau kodėl jie mus taip vargina. Tačiau kitokiu būdu šių vietų nepasieksi. Niekas neužveš ir neužneš. Nuo kopos viršūnės atsivėrė vaizdas į dykumą. Buvo labai gražu. Ir filmavome ir fotografavome. O nulipti nuo jos buvo dar smagiau. Pasileidome bėgti ir inercija mus stūmė žemyn. Visi žmonės taip darė, todėl nebuvome išskirtiniai keistuoliai. Po šių vaikiškų šėlionių, pagaliau važiavome pietauti. Kokie trys džipai buvo atvežti prie didelio akmens, kuris sudarė gerą užuovėją nuo saulės, nes tuo metu net patys beduinai jos vengė. Kadangi pietus gamino jie patys, gavome gardžius makaronus su tunu. Porcija buvo tikrai nemaža. Prie jos gavome jų tradicinės duonos ir valgėme iš metalinių lėkščių. Pavalgę gavome arbatos ir turėjome laiko saldžiam pietų miegui. Vieni miegojo, kiti ilsėjosi pavėsyje. Aš tuo metu stebėjau jų vaiką lakstantį prie uolos ir žaidžiantį su akmenukais. Buvo gera matyti, kad pasaulyje dar yra paprastais dalykais besidžiaugiančių vaikų. Kai pietų laikas baigėsi, pėsčiomis patraukėme prie suskilusio akmens. Jis buvo milžiniškas. Po to buvome nuvežti prie kanjono. Tik šioje vietoje šiek tiek susimovėme. Mūsų gidas mums liepė nueiti iki kanjono ir grįžti atgal. Kiti turistai mums pranešė, kad nueitume ir lauktume jo ten. Paklausėme ne gido, o turistų ir pasimetėme nuo jo. Blogiausia, kad ten nėra jokio ryšio ir jis mūsų turėjo ieškoti pasitelkdamas nuojauta. Niekaip nesuvokiau kaip jie vienas kita suranda, bet surado ir mus. Aišku, nebuvo labai patenkintas, bet nieko negalėjome pakeisti.
Viename kanjone net sutikome šuniuką, Jis buvo labai draugiškas ir mielas, todėl davėme jam vandens. Buvo labai keista, kad jis vienas. Tačiau po to pamatėme, kad gyvena kitoje nakvynės vietoje, kai važiavome į savąją.
Pati nakvynės vieta, buvo jauki. Stovėjo juodi maži namukai, kuriuose buvo po dvi lovas. Turėjome bendrą dušą ir tualetus, tik dušo vanduo buvo ribotas. Taip pat buvo didelė pavėsinė, kurioje gavome vakarienę. Beduinai grojo ir dainavo, buvo labai įdomi patirtis. Tikėjausi ir šokių, bet matyt nebuvo tam nusiteikę, o ir nuovargis po tokios pilnos įspūdžių dienos jautėsi. Vakaro eigoje beduinai patiekė jų tradicinį, smėlyje keptą patiekalą – Zarb, kuris susideda iš ryžių ir vištienos, kuri buvo kepama dideliame inde, užkastame po smėliu.
Po tokios dienos, net nesinorėjo miegoti. Pavalgę prigulėme ant smėlio ir stebėjome žvaigždžių. Jų buvo labai daug ir jos buvo labai ryškios. Matėme, net kelias krentančias. Viskas buvo tobula. Taip pat buvome nusprendę pasitikti saulę ryte. Nusistatę žadintuvus kėlėmes pusė šešių ryto ir keliavome pėsčiomis. Užsilipome į uolą ir ieškojome geriausios vietos. Pirma įsikūrėme ten kur saulę užstojo kita uola. Buvo labai juokinga, nes bėgome toliau, kad spėtume pamatyti ją kylančią. Kiekvienam siūlau tai patirti, nes kiek kartų gyvenime esate sutikę saulę viduryje dykumos. Iš tiesų atrodė, kad esame Marse. Aplinkui buvo nusidriekusios raudono smėlio kopos, o kylanti saulė dar labiau sužadino tos akimirkos emocijas. Pasimėgavę šia akimirka, grįžome į namelį.
Kelionės pabaigoje paprašėme snowboard’o su kuriuo norėjome išmėgint slidinėjimą smėliu, bet jo apkaustai buvo sulūžę ir juo nėjo pasinaudoti kaip įsivaizdavome – teko imrovizuoti. Bet bent jau išmėginome viską, ką buvome suplanavę. O kai važiavome iš dykumos, emocijos virė viduje, bet iš gerosios pusės.
Kelionės tęsinį skaitykite čia: Jordanija – IV dalis
