LauraKai keliavome po Tailandą 2020 m. kovo-liepos mėnesiais, Koh Phangan saloje praleidome daugiausia laiko. Pirmą kartą pabuvome šešias dienas, o kai po kelių savaičių sugrįžome karantinuotis dėl pasaulyje atsiradusio covid-19 viruso, praleidome dar pusantro mėnesio.
Įdomiausia tai, kad kelionės pradžioje šios salos vizitui skyrėme tik tris-keturias dienas. Aš asmeniškai neturėjau jokių lūkesčių, nieko nesitikėjau. Bet kai nieko nesitiki, nutinka geriausi dalykai. Todėl tai ir tapo vieta, palikusia giliausią įspūdį, per visus keturis su puse mėnesio praleistus Tailande.
Vieta, kurioje jautėmės saugiai..
Villa su baseinu
Prieš grįždami į salą, abu norėjome gyventi ramioje vietoje. Norėjome turėti privatų baseiną ir pakankamai erdvės, kurios jau reikėjo 🙂
Taip jau nutiko, kad radome labai gerą pasiūlymą ir gyvenome viloje su baseinu. Kaina buvo mažesnė nei įprastai, todėl jautėmės lyg radę aukso grynuolį. Vila vadinosi Bantay Villa pool. Ji randasi atokesnėje Koh Phangan’o pusėje. Šalia yra keli paplūdimiai ir keletas restoranų. Tačiau norint nusipirkti maisto ar rūbų, reikia važiuoti link miesto. O tai būdavo viena iš mėgstamiausių pramogų tuo metu.. Kelias nedidukas ir kalnuotas. Važiuojant juo atrodo, kad esate visiškai kitur, nes jį supa laukinė gamta, džiunglės. Norėdavosi važiuoti ir važiuoti juo.
Mums tai buvo neįprasta, nes prieš tai gyvenome šiaurinėje salos dalyje ir nieko panašaus nematydavome. Todėl gamtos mylėtojams jis turėtų patikti.
Kai viešėjome toje viloje, dažniausiai valgydavome pas Ramą. Su juo susipažinome pirmąją atvykimo dieną. Kadangi toje salos pusėje nėra daug valgymo vietų (plius vis dar buvo karantinas), ilgai negalvojome ir nuėjome ten. Pamenu, kad tuo metu galvoje šmėstelėjo mintis, kad pas Ramą valgysime ne dažnai, o vėliau susirasime kažką labiau vakarietiško. Bet nutiko taip, kad labai susibičiuliavome ir ten valgėme kiekvieną dieną. Kartais net po kelis kartus. Jis net davė savo numerį ir pasisiūlė atvežti maistą į vilą, kai tik panorėsime.
Pats susipažinimas įvyko labai juokinga forma. Buvome įpratę, kad visur maistas tik išsinešimui, todėl tik užsisakius nuėjome į šalia esančią parduotuvę. Kai grįžome, radome maistą garuojantį ant stalo. Su Roku abu pasimetėme ir susižvalgius su Ramu visi pradėjome juoktis. Visi suprato, kad tai buvo nesusikalbėjimas. Jis ėmė atsiprašinėti, bet to nereikėjo, nes mielai sutikome likti.
Gyvenimas prie Haad Salad paplūdymio
Kai mūsų vizitas viloje baigėsi, teko išsikraustyti. Jau žinojome, kad grįšime į šiaurinę Koh Phangan’o pusę, arčiau prie Haad Yao. Tačiau išėjo taip, kad gyvenome prie Haad Salad paplūdimio, Reggie Village apartamentuose. Tuo metu jau buvo pabodęs kavinių maistas, todėl ieškojome gyvenamos vietos, kur būtų virtuvė ir daugiau erdvės, kuri labai pasiteisino, kai prasidėjo lietaus sezonas.
Buvo laikas, kada lijo kokias septynias dienas. O tas lietus lietinguoju laikotarpiu būna tikrai stiprus. Kartais „gerai nulydavo“ , o kartais tai tęsdavosi ištisą dieną. Todėl vieną kartą išnaudojome gyvenamosios vietos erdvę ir žaidėme raketėmis viduje. Dažniausiai jas naudodavome prie jūros, bet tuo metu ir namuose buvo linksma pramoga. Iš tiesų toje vietoje praleidome pagrindinį karantino laikotarpį.
Kai mūsų rezervacija Reegie Village ėjo į pabaigą, teko ieškoti kitos vietos. Tačiau labai pripratome prie Had Salad ir mėginome ieškoti apartamentų aplink tą vietovę. Radome kaimynams priklausantį air bnb, rezervavome datą (kurią patvirtino) ir buvome ramūs. Deja, nutiko taip, kad po kelių dienų mūsų rezervacija buvo atšaukta… Teko iš naujo ieškoti, kur gyventi. Tada pagalvojome, kad galbūt šeimininkai leistų mums pasilikti, tik kituose apartamentuose. Taip ir nutiko. Sutarėme, kad kelsimės į 11-tus apartamentus ir laukėme išsikraustymo. Paskutiniąją naktį gavome žinutę, kad 11 vasarnamis yra užimtas ir persikeltume į 9-us apartamentus. Ryte atsikėlėme, papusryčiavome ir mėgavomės paskutinėmis akimirkomi viloje, kurioje gyvenome. Daiktai jau buvo sudėti, liko tik nueiti iki registratūros ir pasiimti kitų apartamentų raktus. Kai nuėjome jų pasiimti, sužinojome, kad 9-ti apartamentai taip pat užimti ir kad įvyko didelė klaida… Pamenu, kai darbuotuojas vis siuntė pakalbėti su savo ,,boss’’, o po to pati ,,boss’’ jau vengė mūsų ir siuntė darbuotoją, nes jautėsi nesmagiai dėl įvykusio nesusipratimo. Mums neliko kitos išeities kaip pasilikti toje pačioje vietoje ir mokėti daugiau.
Geras žinia buvo ta, kad ir toliau galėjome maitinti šunį, kurį pirmąją dieną Had Salad paplūdimyje sutikome visai išsekusį. Pamenu, kai jis priėjo prie mūsų ir buvo visas perkūdęs. Per visą laiką, kai gyvenome ten pavyko jį ,,atstatyti’’. Kadangi, vis atsirasdavo naujų turistų, kurie jį maitino, žinojome, kad jis nepražus.
Jis buvo labai įdomus šuo. Per saulėlydžius vis ateidavo prie skirtingų žmonių ir prie jų atsiguldavo. Matyt, norėdavo draugijos.
Vieną vakarą, kaip įprastai ėjome palydėti saulės ir išvydome, tai ko nesitikėjome. Palei uždarytų krautuvėlių sienas ropojo monitor lizard (driežas), kurio ilgis mažiausiai siekė metrą. Iki to momento nieko panašaus nebuvome sutikę, todėl laikydamiesi saugaus atstumo stebėjome, ką jis darys. Kartu ėjęs kaimynų šuo, pamatęs jį išsigando ir pabėgo namo.. Šalia, ant tvoros, tupėję paukščiai jį puolė.. Visas tas chaosas mus labai įtraukė. Atrodė, lyg trumpametražis veiksmo filmas.. Deja, jis truko neilgai. Atvažiavę vietiniai jį išgasdino ir jis pasislėpė žemėje esančioje erdvėje, šalia vamzdyno. Tą vakarą buvome netikėtai nustebinti, todėl visas kitas dienas, eidami pro tą pačia vietą, žvalgydavomės panašaus direžo.
Restoranai ir kuriozai karantino metu
Gyvendami Koh Phangan išmėginome labai daug valgymo įstaigų. Buvome ten, kai karantinas prasidėjo ir karantinas buvo pradėtas lengvinti. Dėl šios priežasties dažnai važiuodavome ir pasiimdavome maistą išsinešimui. Vieną kartą nutiko taip, kad užsisakėme maistą vidurio rytų restorane ir pasiėmę jį išvažiavome namo. Grįžę pamatėme, kad pusės maisto nėra. Aš ėmiau vištieną su ryžiais, Rokas ėmė troškinį. Taip pat pasiėmėme jų siūlomą desertą – dvi bandeles su nutella. Su Roko maistu buvo viskas gerai, o aš neturėjau ryžių, tik skystyje plaukiojančias dvi kulšeles. Bandelių taip pat nebuvo… Tą kartą leidome sau paišlaidauti ir už maistą sumokėjome 750 thb ( 20 eu). Net nedvejojus Rokui sakiau, kad važiuotume atgal.. Nuvažiavę ten sužinojome, kad padavėjas pamiršo įdėti maistą 🙂 Ir panašu, kad nejautė jokios kaltės. Pamenu, kad dar paklausė iš kur atvažiavome ir sužinojęs, kad iš Haad Salad beach pakraipė galvą, nes nuo namų ir restorano buvo dalis kelio… Šioje situacijoje išmokome, kad visada reikia tikrinti išsinešimui įdėtą maistą ir niekada nebevalgyti tame restorane…
Karantino laikotarpiu gana dažnai kartojosi ta pati situacija, kai susirasdavome valgymo vietą per google maps ir ten rodydavo, jog ji dirba, bet nuvykę pamatydavome, kad ji užsidariusi.. Taip nutiko begalę kartų. Ir kai abu būdavome išbadėję, tuo metu tai prilygo pasaulio pabaigai.
Koh Phangan’e ne mažą dalį atvykėlių sudaro rusai. Todėl mums pasisekė ir net kelis kartus valgėme kodūnus.. Vieną kartą „The Secret“ kavinėje. Į ją užsukdavome gana dažnai, nes maistas buvo skanus.
Pamenu, kai buvome išsiilgę burokėlių sriubos ir FB puslapyje pamatėme, kad ją siūlo „The Secret“.. Tuo ir patiko Koh Phangan, nes ir karantino metu pavykdavo gauti skaunaus ir širdžiai mielo maisto.
Dar viena įsiminusi valgymo vieta buvo „The Rolling Pi“. Tai italui priklausantis restoranas. Kainos šiek tiek didesnės, bet aukščiausios kokybės maistas. Ten išmėginome net maistą, kurio nevalgėme būdami Italijoje…
Pastebėjau, kad visos kelionės metu dažnai valgydavo italų maistą, nes matyt, prie jo buvome labiausiai pripratę Lietuvoje.
Jei širdis užsigeistų suhi, būtina juos valgykite „Wasabi“ restorane. Vieni geriausių, mūsų valgytų sushi per visą gyvenime ir patys geriausi sushi saloje.
O jei širdis užsigeidžia meksikietiško maisto kaip buritos ir kasadilijos, jas siūlyčiau imti iš „Tito’s bitchin burritos“. Ten valgėme kokius keturis kartus. Vieną kartą buvo juokingas nutikimas, kai prie kasos stovėjo pats savininkas ir mūsų paklausė ar nenorėtumėte išmėginti kito jų maisto. Tuo metu mums liko tik atsakyti, kad tai jau ketvirtas kartas, kai valgome jo restorane. Tiek jam, tiek mums tai pakėlė nuotaiką.
Vietos restoranų savininkai, kurie tapo mūsų draugais
Jei būsite apsistoję prie Had Salad beach, užsukite pas „Prung Thip Restaurant“. Su ja susipažinome netikėtai, kai nuomojomės motorolerį. Ji iš karto prisistatė ir pakvietė mus papietauti. Kadangi tuo metu visi išgyveno sunkų laikotarpį, negalėjome atsisakyti. Papietavome vieną kartą, sugrįžome dar kartą. Su šia moterėle labai susibendravome, praminėme ją savo Koh Phangan močiute. Ji be galo draugiška ir geranojiška. Tai diena, kai turėjome išvykt, ryte gražinome motorolerį ir buvome jos pakviesti. Gavome skanių ryžių paplotėlių, kurių skonis prilygo popkornams. Net nesitikėjome, kad ji mums taip atsilygins.
Nors ji neturėjo pusryčių meniu, nedrąsiai pasiteiravome, ar būtų galima čia pavalgyti. Ji sutiko ir pagamino mums skanią kiaušinienę. Gaila, kad jos restoranėlis gana nedėkingoje vietoje, paparastai turistai čia neužklysta. Todėl, jei viešėsite šioje saloje, būtinai apsilankykite.
Jei lankysitės prie Thong Nai Pan Yai beach, būtinai užsukite pas Ramą (Ram&Pha Restaurant). Šioje vietoje gausite tailandietiško maisto.
Haad Rin paplūdimys ir full moon party
Daugeliui žmonių Koh Phangan sala žinoma dėl jame vykstančio full moon party. Kai turistai iš viso pasaulio susirenka Haad Rin paplūdimyje ir linksminasi iki kitos dienos ryto. Visi būna išsidažę neoniniais dažais ir rankose laiko alkoholio kibirėlius. Vakarėlis vyksta kiekvieną mėnesį, pilnaties metu.
Mums jame apsilankyti nepavyko, nes tuo metu jie buvo uždrausti iki kitų metų pradžios. Pavyko tik pamatyti iškabas, kurios kvietė į tokio tipo pasilinksminimus.
Tačiau visa ši situacija nereiškė, kad negalime jame lankytis. Susikrovėme daiktus su įranga ir pasiruošėme ilgesnei kelionei. Kai priartėjome prie tos salos pusės prasidėjo labai statūs kalneliai. Pakilus jais matydavosi kitos pakrantės. Taip pat žinojome, kad ten galime rasti beždžionių. Taip ir nutiko. Jos buvo visai ant kelio. Visa šeima. Didžiają dalį sudarė jaunikliai, kurie kovojo tarpusavyje vienas su kitu. Nenorėjome praleisti šio reginio, todėl sustojome pasižiūrėti, kur veiksmas tęsis toliau. Jautėmės lyg turistai, kurie niekada nebuvo matę laukinių beždžionių. Bet iš tiesų tai buvo koks trečias kartas, kai jas matėme. Pirmą kartą matėme vieną beždžionę ant kelio, anksti ryte, kai važiavome hikinti į Bottle beach, bet viskas vyko taip greitai, kad net nespėjome jos įamžinti. Ir tą pačią dieną, pačiame žygio įkarštyje pamatėme dar kelias beždžionės medžiuose.
Tęsiant kelionę į Haad Rin, pastebėjome, kad artėjant link paplūdimio miestelis nuniokotas tikrąją to žodžio prasme. Matosi, jog įkaušę ar net narkotikų apsvaiginti žmonės leidžia sau per daug. Net vietiniai iš veidų neatrodė labai patenkinti. Todėl pirmas įspūdis apie šį salos kampelį susidarė ne pats geriausias.
Paplūdimys buvo be galo platus ir erdvus. Nieko keisto, kodėl būtent jame rengiamas full moon party. Vanduo be galo žydras ir skaidrus. Būtent tuo laikotarpiu, tai buvo viena iš geriausių vietų maudynėms. Jokių koralų, tik baltas smėlis ir gilėjantis vanduo.
Grįžtant iš paplūdimio sustojome prie Combogian style hostel. Jis buvo labai įspūdingas ir kaip mat patraukė mūsų akį. Tamsiai pilkos spalvos ir ornamentais išraižytomis sienomis. Jį ,,saugojo’’ statulos, o visas įvaizdis priminė garsiąją Kombodžijos šventyklą. Galima sakyti, kad tą akimirką trumpam nusikėlėme į Kambodžą.
Dar vienas nuotykis nutikęs grįžimo metu, buvo sutiktas monitor lizard (driežas). Pamenu, kad Rokui dar nespėjus sustabdyti motorolerio, nušokau ir bėgau jį filmuoti. Jis buvo milžiniškas, didesnis ir storesnis, nei tas, kurį matėme Haad Salad paplūdimyje.
Koh Phangan PANORAMA ir paliktas telefonas
Grįždami iš Had Rin paplūdimio, nusprendėme aplankyti tame salos krašte esančią kavinę pavadinimu Apichada view point, įsikūrusią ant kalno, nuo kurio driekiasi be gali gražus salos reljefas.. Jau vykdami ten susidūrėme su stataus įvažiavimo kėblumais…
Po Koh Samui salos turėjau fobiją važiuoti į statesnius kalnelius su motoroleriu, todėl tą kartą pasirinkau užlipti pati.. Praradusi kvapą atėjau prie Roko, kur jis buvo pasistatęs motorolerį. Atėję ten sutikome tik rusą, kuris sėdėjo netoliese. Užsisakėme maisto ir labai skaniai papietavome. Vaizdas buvo neįtikėtinas. Tikrai rekomenduoju ten apsilankyti. Tačiau sugrįžę ten pamatėme, kad mano telefonas buvo paliktas motorolerio priekinėje dalyje ir bet kas galėjo jį pasisavinti:)) Gerai, kad taip nenutiko 🙂
,,Sėkmingas’’ nardymas su bangininiais rykliais
Po to karto, kai išsilaikėme open water kursus, neteko daugiau nardyti. Turėjome palaukti to meto, kai Tailando valdžia pradės lengvinti karantino rėžimą.
Šiaip ne taip sulaukėme ir sukandę dantis nuvažiavome užsiregistruoti. Žinojome, kad jei nenardysime įgūdžiai pasimirš ir po to bus dar sunkiau. Užsirašėme į Chaloklum nardymo centrą. Reikėjo palaukti kelias dienas, kada susirinks pakankamai žmonių ir galėsime plaukti. Kadangi laivas didelis, jiems neapsimokėtų plukdyti kelių žmonių. Turėjome plaukti į Sail rock nardymo vietą, kur visi tikisi pamatyti bangininius ryklius (Whale sharks). Svajojome, kad tai išsipildytų..
Išaušus tai dienai, atsikėlėme anksti ryte, nes išplaukti turėjome 7:20 val. ryte. Valgyti nesinorėjo, nes viduje buvo šioks toks jauduliukas. Juk nersime pirmą kartą po kursų.. Kai atėjo laikas išvykti, atsisėdome ant motorolerio ir pradėjome važiuoti. Užteko pavažiuoti kelis metrus, kad pamatytume, jog galinė padanga visiškai išsileidusi… Tuo metu buvo ankstus rytas, visi dar miegojo ir niekas negalėjo mums padėti. Pėsčiomis niekaip nenueitume, nes kelio atkarpa nėra trumpa. Teko suktis iš padėties ir skambinti į nardymo centrą. Ačiū Dievui, jie sutiko mums padėti.. Po kokių 15 min atvažiavo nepažįstamas vyras su motoroleriu ir pasakė, Rokui sėsti pirmam. Aš likau vienui viena ant šalikelės ir tikėjausi, kad viskas bus gerai. Nėra pati maloniausia patirtis važiuoti su nepažįstamaisiais. Už kokių 5 min. atvažiavo vyras, kurį vadinau dėdule. Jis mus užregistravo nardymui, todėl jau buvo žinomas. Dėdulė sveria ne mažai, kokį 100 kg tai tikrai. O kalnas iki pagrindinio kelio labai status. Toks status, kad norint užlipti į jį, tenka ne menkai paprakaituoti, Viena laimė, kad šiaip ne taip užvažiavom. Motoroleris buvo su pavaromis, todėl dėdulė puikiai su tuo susitvarkė. Važiuojant buvo labai juokinga, bet tuo pačiu ir nejauku. Tą akimirką pagalvojau, kad dėdulė prisimins jaunystę.. :)) Atvažiavus ten, visi jau buvo susiruošę. Nuėjome iki laivo ir laukėme, kad jis pajudės. Plaukėme apie 40 min. – 1 val.
Jau prieš išeinant iš namų išgėriau vaistus nuo jūros ligos, nes nenorėjau, kad visa kelionė būtų nemaloni. Rokas nuo to susilaikė, kaip tikras vyras. Deja, jūra bangavo, todėl nuplaukus iki vietos Rokas dar spėjo pamaitinti žuvytes per borto kraštą.. Jau nuplaukus matėsi, kad jūra nėra pati skaidriausia. Prieš kelias dienas buvo 20-30 m. matomumas, o mūsų nardymo dieną vos penki metrai.. Apmaudu.. Nes tikimybė pamatyti žuvų tuntus buvo kokie 5 proc., o bangininį ryklį 0 proc.. Bet žiūrint iš kitos pusės buvo gera patirtis. Nepasimetėme nardymo metu ir viskas praėjo sklandžiai. Nardymo instruktoriu apgailestavo ir teisinosi dėl tokios situacijas. Paprastai, kai toks matomumas, niekas neplaukia. Bet kadangi, tai buvo pirmas plaukimas su laivu po karantino, niekas nežinojo, ko tikėtis.
Todėl galima sakyti, kad jau nuo ryto buvo aišku, jog diena nebus pati geriausia.
Kai grįžome namo, paprašėme, kad registracijoje dirbantis vyras padėtų mums su išsileidusia padanga. Vos ne vos susikalbėjome. Iš pradžių jis pamanė, kad norime išsinuomoti motorolerį.. Kalbėjome paprasčiausiais žodžiai. Prireikė, net ženklų, kad suprastų, ko norime…
Žygiai
Žygis pavadinimu Bottle beach trekk taip vadinasi ne veltui. Einant juo kelias yra žymimas plastikiniais buteliais, pagal kuriuos galima eiti tinkama linkme. Tiesą sakant be jų būtų gana sunku susiorientuoti.
Kai pirmą kartą nusprendėme įveikti šį maršrutą, buvome labai nepasiruošę. Avėjome šlepetes ir nebuvome tinkamai apsirūpinę vandeniu bei maistu. Pradėję žygį suabejojome ar tinkamai elgiamės. Galiausiai pametėme kelią ir nebesupratome, kur eiti. Dėl šios priežasties nusprendėme bandyti kitą kartą.
Kitas kartas jau buvo kitoks. Turėjome vandens ir užkandžių. Išvažiavome anksti ryte. Važiuojant link žygio starto sutikome mūsų pirmąją beždžionę. Ji buvo didelė. Nežinojome ar fotografuoti, ar filmuoti, kol galiausiai ji pasitraukė į džiungles.
Kitas beždžiones matėme žygio metu. Kaip dabar pamenu, jog medžiai pradėjo šlamėti ir pakėlus galvą pasimatė dvi beždžionės. Tuo metu dar nežinojome, kad mums taip pasisekė, nes žygio pabaigoje sutikus kitus turistus paaiškėjo, kad jie nieko nematė ir labai nusivylė.
Pats žygis, man asmeniškai nebuvo pats lengviausias. Vietomis reikėjo lipti į uolėtą sieną ir kabintis į medžių šaknis. Viską dar labiau apsunkino tvieskianti saulė ir karštis. Mes buvome kiaurai šlaipi. Kai pasiekėme Bottle beach apėmė palengvėjimas. Galėjome išsimaudyti jūroje ir pailsėti.
Kadangi turistų nebuvo daug, reikėjo ieškoti žmogaus, kuris mus parplukdytų į paplūdimį, nuo kurio pradėjome. Tačiau beieškant žmogaus, kuris mums galėtų padėti, netikėtai atplaukė valtis. Mums su Roku, nespėjus pasitarti, matėme kaip kiti turistai jau lipa į ją. Teko pribėgti ir paklausti ar galime plaukti kartu. Žinoma, jie sutiko, nes kelionė gavosi dar pigiau. Juokingiausia, kad viskas vyko taip greitai, jog net nespėjau apsiauti batų ir apsirengti. Teko plaukti su maudymosi kostiumėliu.
Mieliausias dalykas nutiko tada, kai artėjant prie paplūdimio, pamatėme šunį visu greičiu skuodžiantį link mūsų iš kito paplūdimio krašto. Kai valtis pasiekė krantą, šuo įšoko į ją ir su begaliniu džiaugsmu pasitiko šeimininką. Tą akimirką užlūdo nuostabūs jausmai. Valties šeimininkas užsiminė, kad prie šio paplūdimio užaugo ir dabar, kai turi savo šunį, jis visada taip džiaugsmingai jį pasitinka.
Dar vienas trekas, kuri išbandėme, vedė mus link Thaan Sadet waterfall (krioklio). Tačiau žygis labiau priminė ėjimą kalnuotais takeliais. Labai didelę treko dalį mus tiesiogiai apšvietė saulė, todėl prieš einant į jį būtina pasitepti kremu apsaugančiu nuo UV spindulių.
Pabaigoje pasiekėme krioklį, bet tuo metu jis buvo nusekęs. Šalia yra paplūdimys pavadinimu Thaan Sadet beach, bet tuo metu netryškome noru jo aplankyti. Galvoje tik sukosi mintys, kur galėtume pavalgyti. Gerai, kad turėjome užkandžių ir pakankamai vandens.
Maisto restoranėliai, kurie labiausiai įsiminė
What’s cup – jauki vieta kavos puodeliui su panorama. Mamma Mia picerija – labai patiko. Apichada view point – kavinė su panorma. Wasabi sushi – nuostabūs sushi. Locco’s pizza – visai nieko. Titos bitchin buritos – meksikietiškas maistas. Food Factory – amerikietiškas maistas. Koh Raham – prie jūros esantis restoranas. Anutta – labai autentiška vieta, tinkanti norint paragauti tikrosios tailandiečių virtuvės. La Vela – italian restaurant and cafe – labai patiko. Big Mountain – valgėme šonkauliukus, visai nieko vieta. The Rolling Pin – italų virtuvė – daug kartų aplankyta vieta. Three sixty bar – panormos vieta. Alex – vokiečiui priklausantis baras, maistas buvo skanus. Suncafe’ coffe and restaurant – taip pat italų kavinė.
Vietinės įdomybės ir gaidžių stadionas
Tailande žmonės augina gaidžius, tam kad jie kovotų gaidžių turnyruose. Taip supratote teisingai. Gaidžiai nuo mažens ruošiami tokioms kovoms. Laimėjęs gaidys gauna statulėlę ir apdovanojimą. Pralaimėjęs yra nužudomas ir suvalgomas (greičiausiai bus pagaminta sriuba ar koks tailandietiškas patiekalas). Jie net turi tam specialiai pastatytą stadioną…
Vietiniai, kurie tuo užsiima nesigėdi pasididžiuoti. Prie namų įėjimo ar restorano durų dažnai galima pamatyti gaidžio statulėles.
Dar viena įdomybė, kad tam tikromis savaitės dienomis, saloje gyvenantys žmonės degina šiukšles. Jai esate aukštesnėje vietoje, galima pamatyti kaip dūmai kyla į dangų, taip sudarydami „dūmų viesulų“ paradą.
Jei tai vyksta netoli gyvenamosios vietos, net nesinori būti lauke, nes vargu ar pavyks pakvėpuoti grynu oru…
Visas laikotarpis, praleistas Koh Phangan saloje buvo neįtikėtinas. Esu įsitikinusi, kad tikrai sugrįšime. Tai mums labiausiai patikusi sala lyginant su Koh Samui ir Koh Tao salomis. Didelį įspūdį paliko vietiniai žmonės, kurie buvo be galo malonūs. Taip pat atmosfera lydėjusi kelionės metu, bei didelis veiklos pasirinkimas ir be galo graži gamta.
P.S. Daugiau nuotraukų rasite Endless Route facebook puslapyje.
