LauraKeliaudama į šią salą, turėjau išsikėlusi mažiausius lūkesčius. Nieko nesitikėjau ir negalvojau, kad liksiu sužavėta. Keista, bet viskas nutiko priešingai. Tai buvo ramybės ir gėrio vieta, kurios mums reikėjo šiuo gyvenimo laikotarpiu, kai pasaulyje siautėjo covid-19 virusas..Tai buvo vieta, kurioje neegzistavo chaosas ir blogos emocijos.
Jau nuo pat pradžių viskas dėliojosi įdomia linkme. Kai ieškojome, kur gyventi, buvome nusprendę apsistoti viename viešbutyje. Tačiau, gavosi taip, kad viešėdami paskutinę naktį Koh Samui, per klaidą tą patį vakarą rezervavome nakvynę Koh Phangan. Tai sužinojome tik kitos dienos rytą, kai Rokas gavo pranešimą, kad neatvykome į rezervuotą vietą ir greičiausiai turėsime sumokėti. Todėl plaukdami su keltu užsisakėme kitą viešbutį ir dėl šio nutikimo reikalai pasisuko dar geresne linkme.
Apsistojome šiaurės vakarų Koh Phangan dalyje, Haad Yao Bayview resort, kuris buvo ant jūros kranto ir ne bet kokio. Haad Yao reiškia long beach (ilgas paplūdimys. Nors jis nebuvo toks ilgas, bet grožiu tikrai neapgavo. Vanduo buvo skaisčiai žydras ir skaidrus, o smėlis švelnus ir baltas. Visa ši visuma atrodė kaip rojus. Tik ir norėjosi grožėtis šiuo vaizdu.
Kai atvykome ir pasidėjome daiktus, iš karto keliavome pavalgyti. Kavinė, kurioje valgėme vadinosi Secret Place. Nuo jos atsivėrė vaizdas į visą pakrantę. Kadangi buvome labai nudegę, buvo sunku būti saulėje, todėl papietavę ir išsimaudę baseine, sugrįžome į viešbučio kambarį ir ieškojome, ką nuveikti šioje nuostabioje vietovėje.
Vakare išėjome palydėti saulės ir pirmą kartą susidūrėme su svirpliais, kurie pradeda labai garsiai svirpti, kai tik saulė nusileidžia. Iš pradžių nesupratome iš kur toks garsas ir kas jį skleidžia, bet bėgant laikui išsiaiškinome. Jei ir neidavome pažiūrėti saulėlydžio, iš svirplių suprasdavome, kad greitai sutems.
Kitos dienos rytą ėjome pusryčiauti, į netoliese esančią vietą. Šiek tiek palypėjus kalnu buvome matę Sun Moon Star Resort. Ten galėjome pusryčiauti, žiūrėdami į jūrą apsuptą palmių. O tolumoje matėsi Koh Samui sala, kurioje prieš tai gyvenome. Valgėme blynus su bananais, kurie buvo labai skanus. Iki tol, nei vienoje vietoje nevalgiau skanesnių, kaip Koh Phangan.
Tos dienos vakarą buvome suplanavę pasiimti sup’us. Tai lenta panaši į banglentę, tačiau ant jos reikia stovėti ir irtis su irklu. Sup’as išnuomojamas valandai ir žmogui kainuoja 200 thb.
Šioje vietoje ir prasidėjo pats linksmumas. Kai sup’us pasidėjome ant vandens ir turėjome pradėti irtis, iš kažkur atsirado šuo. Jis užšoko ant mano lenktos ir neketino niekur trauktis. Šalia esantys rusakalbiai žmonės klausė ar tai mano šuo, bet aš neturėjau jokio supratimo kieno jis. Šiek tiek sudvejojusi, bet sulaukusi aplinkinių paskatinimo išplaukiau su juo. Pavadinau jį Rufusu. Jis vis stebėjo vandenį ir jame esančias žuvytes. Tačiau vis sugalvodavo iš sup’o priekio pereiti į galą ir taip išbalansuodavo mano stovėseną. Nenorėjau plaukti giliau, todėl šiek tiek paplaukiojusi, nusprendžiau patraukti link kranto ir paleisti draugą. Iš tiesų galvojau, kad viskas vyks paprasčiau. Priplauksiu prie kranto ir jis pats nušoks. Tačiau jis neketino niekur eiti. Lengvai stumtelėjau Rufusą ranka. Nieko. Tada stumtelėjau stipriau ir jis šiek tiek sujudėjo. Galvojau, nejaugi dabar reikės jį taip stumdyti.. Kai jau nusprendžiau plaukti atgal su juo, jis susiprotėjo ir pats nulipo. Turbūt būtų plaukiojęs valandų valandas. Labai juokinga, nes visi galvojo, kad tai mano šuo. Vis pamatydavau kaip fotografuoja ir filmuoja mus. Šis nutikimas suteikė labai daug teigiamų, gerų emocijų ir iki dabar tai priverčia nusišypsoti.
Ateinančią dieną ketinome hikinti (eiti į žygį), bet pirmiausia turėjome išsinuomoti motorolerį. Šioje saloje jis kainavo 200 thb dienai ir šį kartą viskas klostėsi geriau nei Koh Samui saloje.
Išsirinkome Khao Ra taką. Jo ilgis į vieną pusę yra apie 3 km, o aukštis 540 m. Kaina žmogui yra 20thb. Taip pat tai yra aukščiausias Koh Phangan taškas.
Žygiui pasirinkome patogią avalynę bei aprangą. Pasiėmėme užkandžių ir svarbiausia vandens, nes kelionė galėjo užtrukti apie tris valandas.
Man šis hikinimas patiko, nes pats kelias eina per džiungles. Reikia lipti laipteliais, kurie yra susidarę iš medžių šaknų. Taip pat einant juo galima išgirsti daugybę garsų. Vienas iš įdomiausių buvo aukštų decibelų garsas kaip kokia signalizacija. Iki šiol neturiu supratimo, kas jį skleidė, bet galiu pripažinti, kad tai rėžė ausį ir patirtis buvo nekasdieniška. Kitų garsų net neitų apibūdinti žodžiais, bet džiunglėse esanti gamta ir gyvūnija nustebino.
Kol lipome, buvome kiaurai šlapi, o kylant aukštyn, tarp medžių susidūrėme su dar didesne drėgme. Kai užkopėme, susiradome vietą, nuo kurios galėjome paleisti droną.
Leistis žemyn nebuvo lengviau. Priešais akis esantis kelias iš medžių šaknų susiliedavo ir būdavo sunku suprasti, kuriame aukštyje dėti koją. Viena laimė, aplinkui buvo medelių į kuriuos buvo galima įsikibti. Kai praėjome daugiau nei puse kelio, sustojome vietoje, kur galėjome įsigyti gėrimų ir jais atsigaivinti. Nepavadinčiau tos vietos kavine. Ji buvo labiau panaši į žmogaus gyvenamus namus, bet su kieme esančiu staliuku ir sūpynėmis. Ten nusipirkome mūsų pirmąjį šviežią kokosą ir vandens. Įdomu tai, kad kokoso viršų nukirto mums priešais akis. Jis buvo nepastovėjęs ir skanus. Daugumoje kavinių galima jų įsigyti, bet didelė tikimybė, kad jie bus laikomi šaldytuve ir nebus nuimti nuo palmės būtent jums.
Saloje yra daugybė paplūdimių. Tačiau Į Bottle beach galima hikinti. Šis kelias yra šiek tiek ilgesnis. Į vieną pusę – 4,7 kilometro. Mes mėginome, bet buvome su šlepetėmis, todėl tik pradėję žygį nusprendėme jo nebetęsti ir pasilikti ateičiai.
Dar viena vieta, kurią vertą aplankyti Koh Phangan saloje, tai Koh Ma. Tai maža salelė prisijungusi prie Koh Phangano. Einant link jos, jus iš abiejų pusių sups vanduo. Tikrai labai gražu.
Kur pavalgyti?
Jau blogo pradžioje minėjau, kad dažnai pusryčiaudavome Sun Moon Star Resort. Tačiau gyvenant tokioje vietoje, norėjosi valgyti prie jūros kranto. Kelis kartus per dieną eidavome į Haad Yao Resort restaurant & bar. Ten susipažinome su padavėju, kuris tapo mūsų draugu. O kai valgėme paskutinį kartą, sakėme, kad grįšime po metų.. (sugrįžome, kur kas greičiau.. po poros savaičių).
Kartais vakarais nueidavome į Vagga bar ir iš ten stebėdavome saulėlydį. Dangus nusidažydavo rožiniais, gelsvais ir oranžiniais atspalviais.
Dar viena vieta, kurioje valgėme buvo Haad Yao villa. Galbūt paprasčiausia iš visų, bet tikrai ne prasčiausia. Visose išvardintose vietose kainos nesikandžiojo. Valgydami kavinėse per dieną vidutiniškai išleisdavome 24 eurus per dieną. Todėl lyginant su kainomis, esančiomis Europoje, tai yra labai mažai.
Viešėdami šioje saloje ketinome eiti į Muay Thai treniruotę, tačiau dėl karantino visos šios veiklos buvo uždarytos. Taip pat norėjome stebėti Fire show, kurie vyksta Koh Phangan paplūdimiuose. Deja, ir to nebuvo galima įgyvendinti. Mūsų suplanuotos pramogos buvo atmestos ne pačių mūsų, bet susidariusių aplinkybių. Tačiau tokioje situacijoje negalėjome nieko pakeisti, tik susitaikyti su tuo kas vyksta ir būti dėkingi už tai, kad esame sveiki ir gyvi.
Nors Koh Phangan saloje turėjome pasilikti trumpiau, nusprendėme prasitęsti nakvynę. Ir tai darėme net du kartus. Ta vieta, kurioje gyvenome buvo magiška. Viduje jautėsi ramybė ir geros emocijos. Kiekviena diena buvo be streso, todėl abiems nesinorėjo išeiti iš tos būsenos.. Tačiau ta diena, kada turėjome išvykti atėjo. Ryte dar nuėjome papusryčiauti ir nuo jūros mus atsekė šuo. Vis bandydavome nueiti į šoną, kad jis susiklaidintų, bet nepavykdavo. Vienu metu jau galvojome, kad jis pasuko savo keliais. Tik būnant kambaryje, pamačiau, kad jis jau laukia už lango. Toks tas Koh Phanganas, su daugybe draugiškų šunų, kurie jus lydės beveik kiekviename žingsnyje.
Atsisveikinome su šuneliu, susidėjome daiktus ir su viešbučio transportu vykome į uostą, o iš ten su keltu plaukėme į kitą salą – Koh Tao, kur planavome išsilaikyti nardymo kursus.
Apibūdinant šią salą, galiu pripažinti, kad tai vieta į kurią norisi sugrįžti. Dėl draugiškų žmonių, skanaus maisto ir be galo šiltos atmosferos. Prieš tai esu keliavusi ir nemažai, bet tai buvo pirmoji vieta, kuri sukėlė tokias emocijas. Juokingiausia, tai kad nieko nesitikėjusi iš šios salos, gavau daugiausia. Galbūt tam įtakos turėjo covid-19 pandemija, siautėjusi visame pasaulyje. Dėl šios priežasties beveik nesusidūrėme su turistų antplūdžiu, todėl galėjome mėgautis ramybe.
