LauraKoh Tao – iš tiesų reiškia „Vėžlių sala“, keliautojų dažniausiai lankoma dėl nardymo Tailande. Mes buvome ne išimtis. Troškimas gauti open water klasifikaciją mus atvedė į šį pasaulio kampelį. Ši sala kaip trečioji sesuo Koh Phangan ir Koh Samui, nes jos visos yra išsidėsčiusios Gulf (Siamo) įlankoje. Įdomu, kad pati salos forma yra panaši į vėžlį (tailandietiškai – Tao). O tobuli balto smėlio paplūdimiai besidriekiantys 21 km² saloje, yra skalaujami neįtikėtino mėlynumo ir skaidrumo vandeniu. Būtent čia praleidome 15 dienų, išgyvenome karantino privalumus ir trūkumus, bei pasinėrėme į nuotykius.
Karantino įsigaliojimas Koh Tao
Į Koh Tao salą atvykome, kai karantinas, Tailande įgavo pagreitį. Tik išlipę iš kelto, buvome patikrinti nuo covid-19. Turėjome dėvėti veido kaukes ir laikytis saugaus atstumo. Kai visi turistai buvo patikrinti, savo išmaniaisiais telefonais turėjome nuskenuoti QR kodą ir užpildyti savo asmeninius paso duomenis. Turėjome pasižadėti, kad kiekvienos dienos rytą matuosimės kūno temperatūrą ir pildysime mums duotus lapus. Visas procesas turėjo vykti dvi savaites, o jei dėl kažkokios priežasties vieną dieną nepasimatuotume temperatūros, būtume karantinuoti papildomoms dvejoms savaitėms. Visą šį procesą privalėjo kontroliuoti viešbučio, kuriame apsistojome darbuotojai.
Viskas skamba labai koordinuotai ir griežtai, bet ar visa tai iš tiesų veikė? Įdomu tai, kad nuvykę į „Simple life resort“ viešbutį, buvome informuoti, kad jie neturi termometro.. bet yra galimybė kiekvieną dieną, su viešbučio taksi važiuoti į uostą ir ten pasimatuoti temperatūrą. Visa kelionė nemokama. Visų pirma, labai keista, kad toks viešbutis neturi tokios priemonės. Antra, tai bereikalingas mūsų laiko švaistymas. Tokioje situacijoje, pasimato visos sistemos spragos. Valstybė mėgina kažką daryti, bet tam tikri sektoriai neturi tam skirtų priemonių. Visas griežtumas ir sukelta baimė praeina ir vėl į situaciją žvelgiama pro pirštus. Pagalvojome, kad galime nesimatuoti temperatūros ir ją surašyti savo nuovoka. Tai būtų lengviausias kelias, bet nusprendėme nusipirkti savo termometrą ir juo naudotis, esant būtinybei. Gera žinia ta, kad tuo metu Koh Tao saloje nebuvo nei vieno atvejo, todėl tokiu laikotarpiu, buvo saugus pasirinkimas likti ten.
Kai gyvenome šioje saloje, pamažu įsigaliojo būtinybė nešioti apsaugines veido kaukes. Be jų nebuvo galima patekti į parduotuves, kavines, vaistines ir t.t.. Keista, buvo jas dėvėti, nes tuo metu buvo virš 30 laipsnių temperatūros. Taip pat visur prie įėjimų buvo padėti dezinfekciniai skysčiai, kuriais buvo privaloma naudotis.
Open water 20 mokymai
Į šią salą vykome dėl Open water 20 (nardymo) kursų. Tik atvykę neskubėjome eiti užsirašyti, nusprendėme tai padaryti kitą dieną. Bet vos neprašovėme su šiuo sprendimu.
Iš pradžių planavome kursus laikytis Blue diving centre. Pasiruošėme, nuėjome ir mus pasitiko su labai įdomia informacija. Tuo metu saloje buvo daug kas uždaroma, veikė tik nardymo mokyklos (pasirodo ne ilgai). Jie mėgindami išsaugoti savo saugumą, pasiūlė mums apsistoti su jais. Tai yra karantinuotis su jais. Mes jau turėjome viešbutį, mūsų planas buvo kitoks. Tai kodėl mes turėjome viską keisti ir visas ateinančias keturias dienas, kai turėjome mokytis, būti su jais? Pasakėme, kad pasitarsime su viešbučiu ir jei viskas pavyks, sugrįšime. Ir tai buvo melas, nes neketinome keisti savo planų. Koh Tao saloje yra nuo 50-70 nardymo mokyklų, tikrai rasime tą, kuri mus priims be tokių reikalavimų.
Taip jau nutiko, kad ši situacija mus atvedė į „Roctopus“ centrą. Tą pačią dieną buvome priimti, tą pačia dieną prasidėjo mokymai. Nebuvo jokių problemų. Tačiau, praėjus vienai dienai, valdžia nusprendė uždaryti visas nardymo mokyklas ir nebeleisti joms pradėti naujų mokymų. Sakau, kad laiku spėjome įšokti į važiuojantį traukinį.
Kaip vyksta open water 20 mokymai?
Pirmąją dieną yra trumpa, valandos ilgio paskaita apie tai, ką veiksime ir kaip viskas vyks. Šiek tiek teorijos ir prisijungimas prie dive.com programos, kur vyks mūsų testai ir galutinis egzaminas. Jau pačią pirmą dieną, turėjome savarankiškai skaityti teoriją anglų kalba ir laikyti tris testus. Jie nėra labai sudėtingi, tačiau sukelia įtampą, nes neišlaikius jų, kitą dieną negalima spręsti kitų testų ir judėti pirmyn. Antrąją dieną, iš ryto turėjome kelių valandų teorijos paskaitą, tačiau jau sudėtingesnę. Apie fiziką ir saugumą po vandeniu. Pasibaigus paskaitai vykome į Nang Yuan Island ir pradėjome mokytis naujus skills’us (įgūdžius). Turėjome išmokti po vandeniu nusiimti kaukę ir ją užsidėti, taip pat turėjome mokėti kaip iš kaukės pašalinti vandenį. Reikėjo išmokti kaip suteikti deguonį kitam asmeniui, kaip elgtis tokioje situacijoje ir t.t. Taip pat turėjome mokytis buoyancy (laikymasis po vandeniu vienoje vietoje). Šis įgūdis yra sunkiausias, nes turime mokėti išsilaikyti vienoje vietoje, bet kokiame gylyje. Būtent dėl šios priežasties, kosmonautai nardo ir mokosi valdyti savo kūną taip lyg būtų kosmose. Įdomu tiesa?
Trečiąją dieną, ryte, turėjome galutinį teorijos egzaminą ir du nėrimus į dvylikos metrų gylį. O paskutiniąją dieną, nardymo mokykloje turėjome būti net šeštą ryto.. tai buvo visiška kančia.. turėjome du kartus nerti į aštuoniolikos metrų gylį. Šie paskutiniai nėrimai buvo smagiausi, nes beveik nieko nebereikėjo daryti, tik plaukti ir grožėtis povandeniniu pasauliu. Iš tiesų, apėmė didelis palengvėjimas, kai viskas baigėsi.
Koh Tao paplūdimiai, kuris geriausias?
Simple life resort dar turėjome kelias nakvynes. Nusprendėme aplankyti John Suwan Rock view point, kuris buvo prie Freedom beach. Įėjimas kainavo po 100 thb žmogui. Pirma aplankėme paplūdimį, kuris buvo nedidelis, bet su skaidriu vandeniu ir švariu dugnu. Vėliau ėjome į apžvalgos tašką. Pripažinsiu, kad tai buvo viena iš gražiausių aplankytų panoramų. Jau lipant į kalno viršūnę, tarp palmių pasimatė žydras vanduo, kuris buvo Shark Bay beach. Užlipus pasimatė ir kitas, šalia esantis paplūdimys Chalok Ban Kao beach. Iš aukštai buvo matyti kaip skiriasi vandens spalva. Vaizdas buvo neįtikėtinas.
Kitą dieną vykome prie Shark Bay beach. Tai buvo privatus paplūdimys, kuriame reikėjo susimokėti po 100 thb žmogui. Smėlis buvo baltas ir smulkus. Maudytis taip pat buvo gera, nes nereikėjo pergyventi ar ant ko nors užminsime. Man asmeniškai, tai vienas iš gražiausių Koh Tao paplūdimių.
Kitas paplūdimys, kuriame teko apsilankyti buvo Aow Leuk beach. Būtent jame, pirmą kartą pamačiau mažą rykliuką. Kai maudžiausi, galvojau, kad man pasivaideno. Bandžiau prisiminti ar yra kokia nors žuvis, kuri taip primintų ryklį. Nuėjus į krantą, pasakiau Rokui, kad man turbūt vaidenasi, bet turiu pasiimti gopro, kad įsitikinčiau. Pasirodo, ten tikrai buvo rykliukas ir ne vienas, o du. Labai baikštūs, bet iki kranto atplaukė. Gaila, kad Rokas tuo metu negalėjo maudytis, nes buvo susižeidęs kelį. Į šį paplūdimį buvome sugrįžę snorkelinti, bet tuo metu nematėme jokių ypatingų žuvų.
Hin Wong Bay beach mums parekomendavo tuomet, kai nuomojomės snorkelinimo (paviršinio nardymo) įrangą. Gavome akinius ir vamzdelį už 100 thb kiekvienam. Įdomu tai, kad nardymo mokyklose nenuomojami lastai, nes tai kenkia koralams. Nepatyrę plaukikai dažnai kliudo juos ir suniokoja negrįžtamai. Jei turite savo, viskas gerai, galite naudoti, bet norint išsinuomoti, reiks pasukti galvą, kur tai padaryti.
Gavę šią rekomendaciją, vykome ten. Kadangi blogai jaučiausi, galvojau, kad neplaukiosiu ir išleidau Roką vieną. Tačiau buvo taip karšta, kad privalėjau eiti į vandenį. Tik nuėjus, iš karto pamačiau rykliuką, kuris priplaukė tiesiai prie mano kojų. Tą akimirką, visas blogumas dingo ir pasiėmusi įranga bėgau plaukioti. Šioje pakrantėje jie plaukiojo grupelėmis, kai kuriose buvo net po septynis. Buvo ir pavienių rykliukų. Greičiausiai, jei tai būtų suaugę rykliai, emocijos būtų kitokios..
Kol gyvenome Simple life resort viešbutyje, Sairee beach lankėmės beveik kiekvieną vakarą. Tai populiariausias Koh Tao paplūdimys, kuriame gausu kavinių, esančių ant jūros kranto. Kol dar karantinas, nebuvo įsisiautėjęs, pavyko apsilankyti vienoje iš jų, bet turbūt ne pačioje geriausioje.
Vakarais ten žmonės ateidavo palydėti saulės ir tuo metu paplūdimys vėl atgydavo. Pasižmonėti išeidavo ir šunys, kurie gyvendavo pas restoranų šeimininkus ir būdavo prijaukinti. Tačiau ateidavo ir laukinukai, kurie krėsdavo visokias išdaigas. Tai šlepetę paimdavo, tai užšokdavo ir taip išgąsdindavo kitą šunį. Vieną vakarą nusprendžiau nufotografuoti vieną iš jų, bet po keletos minučių buvau apsupta, kokių penkių šunų. Net pasimečiau, kurį fotografuoti.
Į Ao Tanote beach vykome dėl snorkelinimo (paviršinio nardymo). Tačiau šis nardymo taškas, nebuvo labai įspūdingas. Buvo keli labai dideli koralai, kurie paliko prisiminimą ir tiek.
Dar viena vieta, kuri paliko labai gilų įspūdį, buvo Nang Yuan Island. Tai sala, tarpusavyje susijungusi balto smėlio taku. Nuvykti ten galite tik su žmogumi, kuris jus nuplukdys. Taip pat turėsi susimokėti 100 thb salos mokestį, kas nėra labai daug.. Dauguma ten plaukia snorkelinti arba nardyti. Mes ten apsilankėme, kai vyko nardymo mokymai. Gaila, kad nebegalėjome ten apsilankyti dar kartą ir labiau patyrinėti vietovę, dėl šalyje paskelbto karantino.
Vieną dieną pasiėmėme kajaką (baidarę). Su ja iš Chalok Baan Kao Bay beach plaukėme iki Shark bay beach. Deja, ten neradome to, ko tikėjomės. O tikėjomės vėžlio. Jo neradę nusprendėme plaukti atgal ir snorkelinti prie Freedom beach. Toje vietoje buvo daugybė koralų ir visokių žuvyčių. Kai kurios pačios priplaukdavo prie veido, todėl jas buvo galima analizuoti iš arti. Man ši vieta paliko gerą įspūdį, todėl drąsiai rekomenduočiau ir kitiems.
Kur pavalgyti Koh Tao?
Kai atvykome į salą, vis dar veikė dauguma kavinių, deja, atėjo laikas ir joms teko užsidaryti. Visur maistas buvo tik išsinešimui. Buvo keista, kai vieną dieną dar valgai restorane, o jau kitą dieną įstaiga teikia maistą dėžutėse. Buvo ir toks restoranas „Su chilli“. Valgėme jame kelis kartus, o po poros dienų matėme kaip jie užsidarė ir išnešinėjo daiktus iš pastato. Krovė čiužinius ir kėdes.. Tuo metu tai pasirodė labai nekasdieniškas vaizdinys. Koh Tao buvo labai smagių kavinukių, tik gaila, kad jose taip ir neteko apsilankyti.
Kavinių sąrašas, kuriose lankėmės:
- Simple life resort – Man asmeniškai nelabai patiko, todėl nerekomenduočiau.
- Cantina de Koh Tao – Meksikietiškas maistas, visai skanu.
- Blue chair – Internete radau blogų atsiliepimų, mums pasitaikė neblogas maistas.
- La Pizzeria – italian kitchen – Skanios picos, šiek tiek didesnės kainos.
- Babo sushi – Nelabai patiko. Prastoki sushi. nebegrįščiau.
- Hippo burger bistro – Burgeriai patiko, kainos didelės.
- Pranees kitchen – Paprasta vieta, bet visai skanu ir nebrangu.
- Reef sports bar & restaurant – Iš pradžių patiko, po to apsinuodijau maistu..
- Cafe de Sol guesthouse & restaurant – Visai nieko, bet dažnai neičiau.
- Koppe espresso bar & restaurant – Paprastas restoranėlis, kainos nedidelės.
- 995 Roasted Duck – Labai paprasta vieta. Valgant, jautiesi kaip tikrame Tailande. Skanu ir pigu.
- Factory cafe (veganų) – Visai patiko.
- Su chilli – Labai patiko. Kainos nedidelės.
- Sairee sairee guesthouse & restaurants – Labai patiko, valgėme ne kartą.
- New Heaven Cafe – Patiko. Labai skanios vištienos tortilijos.
- KoPPee Espresso bar & restaurant – Lankėmės kelis kartus. Patiko.
Kadangi tuo metu nebuvo didelio turistų srauto, maistas kavinėse negalėjo būti pačios geriausios kokybės. Vieną dieną Rokui sakiau, kad tai nieko gero nežada. Ir mano nuojauta man nemelavo. Apsinuodijau maistu. Iš pradžių nebuvo panikos ir Rokas reagavo ramiai, bet kai man pakilo temperatūra, pradėjome rimčiau žiūrėti į situaciją. Rokas dar pajuokavo, kad man covid-19 virusas.. kas nebuvo labai juokinga. Bet toks jau jis. Tuo metu bandžiau permąstyti, kuriose vietose buvau ir ar yra tikimybė, kad tapau „išrinktąją“. Tokiu atveju net būtų baisu važiuoti į ligoninę, nes greičiausiai jie ieškotų viruso, dėl pakilusios kūno temperatūros. Po šio įvykio, nusprendėme maistą rinktis apdairiau.
Gyvenimas nedirbančiame viešbutyje
Kai pagyvenome „Simple life resort“, norėjosi ieškoti ramesnės ir atokesnės vietos. Todėl per agoda.com išsirinkome „Sea view resort“. Kai nuvykome ten, susidūrėme su kiek kitokiu scenarijumi, nei planavome.. Viešbučio terasoje buvo sukrautos dėžės su daiktais, o mums atėjus darbuotojai ir toliau krovė daiktus į jas. Kai paklausėme, kur registratūra, jie labai nustebo ir tajų kalbą kažką susikalbėjo. Pasirodo, tuo metu viešbutis nedirbo ir buvome vieninteliai turistai, kurie turėjo jame gyventi. Buvo malonu, kad viešbučio savininkė mus vis tiek priėmė ir neteko ieškoti naujos nakvynės.. Tik buvo neįprasta, kad per agoda.com ėjo vykdyti viešbučio rezervaciją, nors jis nedirbo..
Šis viešbutis turėjo vasarnamius dar vadinamus bungalows. Tai buvo jauki, nedidukė vieta, kur buvo smagu apsigyventi. Taip smagu, kad net sulaukėme svečių.. Vieną dieną, mūsų kambarį tvarkė viešbučio darbuotoja. Matyt, paliko balkono duris ir tuo metu įslinko didžiulis driežas, kokių 30 cm. Kai sugrįžome, nieko nepastebėjome ir užsiėmėme savais reikalais. Gulėjome ant lovos, kai tuo metu iš mano pusės, kažkas labai subildėjo ant sienos. Atstumas nuo manęs iki sienos nesiekė net metro, todėl labai išsigandau, nes iš pradžių nesupratau, kas čia vyksta. Mačiau, tik kažkas nubėgo link lubų ir išgirdau neaiškų garsą. Rokas nieko nesuprasdamas, kas vyksta, išsigando mano reakcijos. Gal net šiek tiek pyktelėjo, kad taip išgąsdinau jį, bet kai pamatė, koks driežas yra prie lubų, viskas pasidarė aišku. Niekada gyvenime nebuvau mačiusi tokio driežo laisvėje. Žinau, kad būna ilgų driežų, bet jie nebūna labai stori. Šis buvo masyvus ir platus. Ne veltui, savo lipniomis kojomis, sukėlė tokį garsą. Po to paaiškėjo, kad tai buvo Geckos (Gekonas).
Jei galvojate, kad jis pats mandagiai atsisveikino ir išėjo, taip nebuvo. Jis sugebėjo įlysti į lovos atlošo angą, iš kurios mes jo niekaip neištrauktume. Jis galėjo tik pats, savo noru išlipti. Daužėme, barbenome, bet matyt, išsigandęs buvo, tai niekur nejudėjo. Mums beliko, tik kantriai laukti ir tikėtis geriausio. Buvome įsitikinę, kad tikrai išgirsime, kai jis išeis. Nieko panašaus. Jau atėjus vakarui, ėjau link tualeto, kai lubų kampe, prie laukinių durų pamačiau jį. Mini širdies smūgis, vėl ištiko mano organizmą. Akimirką, pagalvojau, kad čia antras driežas, nes nesuvokiau, kaip mes jo negirdėjome. Gudrutis pasimokė, kad reikia tyliau vaikščioti. Ir tos ateinančios kelios valandos virto tikra komedija. Ko mes tik nedarėme. Ir bandėme gražiuoju išprašyti, duris atidarėme, ir tualetinio popieriaus rulonėlius mėtėme, kad jo tik nesužeisti. neturėjome jokio pagalio ar šluotos, todėl mums jį pasiekti buvo neįmanoma. Taip žaidėme, kol mūsų kantrybė išseko ir atėjo laikas miegoti. Palikome balkono duris pravertas ir tikėjomės, kad naktį jis pasuks savo keliais. Ryte driežo lyg ir nebuvę. Mūsų planas pavyko.
Visi jį vadina Rembo
Vieną vakarą nuėjome į Sairee beach ir paleidome droną. Ir vos už kelių minučių prisistatė ponas Rembo. Atėjo tekinas, nes išgirdo drono garsą. Iš pradžių sunerimome, nes galvojome, kad prikibs dėl drono ir bus problemų. Pasirodo, jis šiaip sužavėtas ir patarimų norėjo duoti. Pradėjo jis pasakoti, kad visi jį vadina Rembo ir kaip jis jaunas būdamas plaukė link Nang Yuan Island su turistine valtimi ir iššoko iš jos vienui vienas (ko nebuvo galima daryti), kad galėtų viską nufilmuoti. Bet dabar jau taip neplauktų, nes neužtektų jėgų. Tuomet, kaip senam bičiuliui, jis pradėjo dalinti mums patarimus. Sako: tu plauk ten, žinai ir nufilmuok taip, žinai. Arba ne. Geriau skraidink droną į tą pusę, tada tikrai bus geri kadrai, žinai. Ir taip kelias minutes, jis mums siūlė filmavimo idėjas. Mes su Roku stovėjome ir linksėjome galvomis, kad sutinkame su jo nuomone, nors giliai širdyje bandžiau suvokti, kodėl jis mums tai siūlo. Tada jis pradėjo pasakoti apie Viktorą. Teigė, kad galime pas jį nueiti ir jis mus nuplukdys prie tos salos, nors tuo metu to nebuvo galima padaryti, nes jau buvo įvestas karantinas. Turėjome eiti paplūdimių ir ieškoti didelės iškabos „VICTOR“. Žinoma, taip nesielgėme, bet buvo malonu su juo pabendrauti. Dar kalbant su Rembo praėjo toks užsienietis, jaunas vyrukas, kuris su juo pasisveikino. Sako jam : „Hey, Rembo“. Tada supratome, kad jis čia kaip vietinis ir yra visų draugas. Pasirodo, nemelavo.
Nuotykiai Koh Tao
Vieną vakarą nusprendėme, kad norime stebėti saulėlydį ne prie jūros, o nuo kokios panoramos. Pasirinkome Sunset Seaview kavinę. Buvo tikėtina, jog jie nedirbs, bet manėme, kad leis pažiūrėti kaip leidžiasi saulė. Kai nuvykome ten, buvome ne vieni. Atvažiavo dar keletas turistų ir kažkoks fotografas. Užsiėmėme vietas ir grožėjomės vaizdu. Nuo tos vietos matėsi ne maža dalis Koh Tao, todėl galėjome skaičiuoti vietas, kuriose jau buvome. Viskas buvo ramu ir gražu, kol vienas iš turistų nesugalvojo daryti backflip’o (atbulas kulversti ore). Vienas turėjo filmuoti, o kitas atlikti šį triuką. Mes stebėjome iš šono ir žiūrėjome, kuo viskas baigsis. O baigėsi taip, kad darydamas backflip’ą, jis pramušė grindis ir jose liko skylė. Gerai, kad buvo dirbtinės žolės danga, nes jis būtų įkritęs, o pati terasa buvo ant pastolių. Jam pasisekė, nes tos vietos savininkai buvo geri žmonės. Pasijuokė ir numojo į viską ranką.
Kai buvome Shark Bay beach, Rokas sugalvojo nerti tokioje vietoje, kur vandens buvo iki kelių. Dėl šios priežasties, jis susižalojo kaktą.. Tuo metu negalėjau nesijuokti ir nepatraukti jo per dantį, nes niekaip nesuvokiau, kodėl jis taip sugalvojo. Ateinančią dieną planavome snorkelinti, bet šiuos planus teko atidėti, nes norėjome, kad jo žaizdos sugytų. Dėl taip susiklosčiusių aplinkybių, nusprendėme važiuoti prie „Mango view point“. Važiavome per visą salą, o kelias link šios vietos nebuvo pats geriausias. Buvo status ir vietomis smėlėtas. Šiaip ne taip užvažiavome kalniukais ir buvome laimingi, kad nieko nenutiko, kol pamatėme, kad ši vieta uždaryta… Radome tik tupintį gaidį, kas situaciją pavertė dar ironiškesne. Nufotografavę šį atradimą, važiavome atgal. Iš karto pasakiau Rokui, kad kai kuriomis vietomis, geriau kartu nevažiuoti, nes važiuojant nuo smėlėto kalno yra didesnė tikimybė nukristi. Tik buvome pradėję savo kelionę atgal, kai Rokas nepaklausęs manęs, nusprendė leistis nuo kalno…Nukritome ant šono… Aš spėjau kažkokiu būdu nušokti ir nesusižeisti, bet Rokui nelabai pasisekė. Visų pirmą, motoroleris visu svoriu užkrito ant jo kojos. Gerai , kad niekas nelūžo. Jo kelėnas buvo kraujuojantis, alkūnė prakirsta, o kojos čiurna nubrozdinta. Turėjome pleistriukų, bet jie tokioms žaizdoms nieko nepadeda. Iš karto važiavome į vaistinę pirkti binto ir dezinfekcinio skysčio. Dėl šio nutikimo grįžome namo ir ilsėjomės. Pasikartosiu, bet vėl gi labai ironiška situacija, važiavome ten, kad sugytų Roko kakta ir greitu metu galėtume maudytis kartu, bet gavosi taip, kad jis dar labiau ir rimčiau susižeidė.
Tą dieną, kai apsinuodijau maistu, negalėjau niekur eiti, todėl Rokas vienas važiavo pasiimti sau vakarienės. Išvykęs su motoroleriu, nepastebėjo nieko keisto. Tačiau nuvažiavus trečdalį kelio, jis pajuto, kad galinė padanga visiškai išsileidusi. Dėl šios priežasties, nebuvo įmanoma su juo važiuoti. Buvo vakaras, jau turėjo temti, todėl buvo maža tikimybė, kad kažkas galėtų padėti. Bet čia Tailandas, žmonės draugiški. Kol Rokas dalį kelio stūmėsi motorolerį, sustojo keli žmonės ir pasiteiravo, ar jam viskas gerai. Vienas iš jų parodė, kur būtų galima sutvarkyti šį reikalą. Tai buvo visai netoli, nuo Roko buvimo vietos, prie sankryžos, kurią pravažiuodavome kelis kartus per dieną… Nuvežęs ten motorolerį, žmogus pripūtė padangą, nepaėmė nei cento ir palinkėjo gero kelio. Tuomet Rokas galėjo tęsti maisto paieškų kelionę ir saugiai grįžti į vasarnamį, kuriame gyvenome.
Su šiuo motoroleriu, problemos nepasibaigė. Vieną dieną, turėjome važiuoti pusryčiauti, kai pamatėme, kad padanga vėl išsileidusi… Gerai, kad netoliese buvo žmogus, kuris galėjo mums padėti. Nusistūmėme iki jo ir jis pripūtė padangą, patikrino ar ji neleidžia oro ir nieko nerado. Galvojome, kad viskas tuo pasibaigs, bet vėl gi su tokiu motoroleriu ištempėme tik kelias dienas.
Kol buvome saloje, planavome stebėti saulėtekį. Tam pasirinkome Love Koh Tao View point. Nuo ten turėjo atsiverti vaizdas į jūrą. Iš vakaro nusistatėme žadintuvus ir ėjome miegoti. Ryte tik pabudome, iš karto pakilome ir nieko negalvojome apie motorolerį. Tik atėję prie jo nieko nematėme. Galinė padanga atrodė pripūsta. Bet kai atsisėdome ir mėginome važiuoti, ji buvo visiškai subliuškusi. Buvo 6:00 valanda ryto, todėl niekas jos nebūtų sutvarkęs. Pastatėme motorolerį į vietą ir ėjome prie šalia esančios apžvalgos aikštelės. Kiekvieną dieną pravažiuodavome ir nesuprasdavome, kas tai per vieta. Po to, joje nebebuvo galima lankytis, bet kadangi buvo rytas ir nebuvo jokių žmonių, surizikavome ir likome patenkinti, šiuo pasirinkimu. Labai džiaugiuosi, kad joje apsilankėme, nes jei būtume praleidę šią vietą ir vėliau sužinoję apie ją, būtų apmaudu.
Tą rytą, taip pat vežėme motorolerį, pas tą patį žmogų… Vėl… Bet buvo sekmadienis, todėl jis ir jo šeima miegojo ilgiau. Buvo labai nejauku, kai mes juos pažadinome ir jis pabudęs iš miegų, bandė mums padėti. Keista, kad nei vienoje vietoje, nekeitė padangos, tik pripūsdavo oro ir už tai paimdavo pinigus. Todėl su nerimu laukėme dienos, kai reikės gražinti motorolerį, nes nuo tos vietos, kur ėmėme motorolerį iki vasarnamio, kuriame gyvenome, buvo 4 km atkarpa. Taip pat buvo baisu, kad reikės sumokėti už padangą ir už padarytus defektus, kai kritome prie „Mango view point“. Kai atėjo ta diena, mums labai pasisekė, nes padanga, kažkokiu būdu buvo pilna oro. Net važiavome su visais daiktais, užsidėję kuprines, kurios svėrė po 15 kg.. O kai Rokas gražino motorolerį, jie nepastebėjo, kad mes jį įbrėžėme, nors jį apžiūrėjo keli darbuotojai.
Apibendrinimas
Tokie įvykiai ir visa pandemijos situacija šiek tiek sugadino vizitą Koh Tao saloje, bet negalime skųstis, nes šioje saloje paplūdimiai aukščiausios klasės. Labai gaila, kad nepavyko pamatyti vėžlio. Bet tokia diena dar išauš mūsų gyvenime. Tikrai nepamiršime saulėlydžių su šunimis ir povandeninio pasaulio, kurį teko pažinti. Manau, kad kažkada sugrįšime į šią salą, tik tyrinėsime ne sausumą, o giliuosius vandenis.
Iki greito!
