LauraPo Chiang Mai miesto sekė Krabi. Jame norėjome panardyti ir patirinėti vietos apylinkes. Buvo labai smalsu, kodėl dauguma lietuvių keliaują būtent į šį miestą.
Užbėgant įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad atostogauti šioje vietoje labai patogu, nes dauguma turų lengvai pasiekiami, todėl atvykstant čia kelioms savaitėms, nereikia labai sukti galvos, ką ir kaip nuveikti.
Viešbutyje vieni
Į viešbutį su autobusiuku atvykome iš Krabi oro uosto. Pamenu, kad važiuojant buvo įdomu stebėti supančią gamtą, nes skirtingose Tailando regionuose ji pateikia kažką savito.
Pasiekus vietą, kur turėjome gyventi devynias dienas, nesistebėjome, kad mieste mažai žmonių. Buvome įpratę, kad dėl pandemijos niekur nėra turistų srauto. Tačiau tokie turistiniai miestai kaip Krabi ir Phuket, labai išsiskyrė. Dauguma kavinių ir parduotuvių buvo uždarytos.
Einant link viešbučio kambario taip pat pasirodė, kad jis šiek tiek tuštokas, tik tuo metu dar nesupratome, kad gyvensime vieni :)) Viešbutis penkių – šešių aukštų ir jame esame tik mes (be darbuotojų 😀 ). Pusryčiai buvo skurdoki. Iš tiesų jų net negamino. Virtuvė buvo uždaryta. Turėjome prašyti iš anksto, kad pusryčius gautume laiku.
Tik savaitgaliais keli, papildomi kambariai užsipildydavo nuo turistaujančių tajų.
Beždžionių žygis
Pirmąją dieną ėjome į Monkey trail (bezdžionių žygį), kur turėjome sutikti bezdžiones. Bent jau taip teigė žygio pavadinimas. Matėme lygiai 0 :). Beet trailas buvo įdomus. Nebuvo ilgas ir sunkus. Labiau primenantis pasivaikščiojimą. Tik jo pabaigoje nustebino tai, ko iki šiol nebuvome matę. Eidama mediniu taku, pažvelgiau į dešnę, kur pamačiau galvos dydžio vorą 🙂 Būtent šiuos vorus matėme Koh Phangan saloje, bet jie buvo mažyčiai. Tada dar nežinojome, kad jie tampa tokiais gigantais… Baisiausia tai, kad buvo už kokio metro.
Paspartinusi žingsnį ir nuėjau į priekį, Rokui nieko nesakiusi, nes vis dar buvau šoke 😀 Čia jau buvo žygio pabaiga, kur pasiekėme paplūdimį. Sutikome vietinį žmogų, kuris užsirašė iš kur atvykome (matyt dėl cocid). Buvo keista, kad žinojo Lietuvą, nes dažniausiai niekas nieko nesuprasdavo. Išgirdę šalies vardą, tik linkėdavo galva, tarytum pritardami. Tačiau čia lietuvių mėgstamas kraštas, kas viską ir paaškino.
Kol maudėmės negalėjau pamiršti voro 😀 Purčiausi ir purčiausi, nes žinojau, kad nėra kito kelio. Turėsime grįžti per ten pat. Kai jau ėjome atgal, tą vietą prabėgau.
Keturių salų turas tajų kalba
Kitą dieną vykome į Four island tour. Įdomu tai, kad turas vyko tajų kalba. Buvome vieninteliai turistai, bet kiekvienoje vietoje mums instruktažą pravesdavo anglų kalba. Aplankėme Phra Nang beach (Railay). Šis paplūdimys iš tikrųjų yra pusiasalyje ir čia galima pasigrožėti paplūdimiu, kuris dažnai vaizduojamas atvirukuose.
Chicken island (vištos sala) – tai maža sala, kurios kyšančios uolienos primena viščiuko galvą. Netoliese galėjome panardyti su vamzdeliu ir pasigrožėti vandens pasauliu.
Tup island – sala išsiskirianti balto smėlio taku. Per atoslūgį, šiuo taku galima pasiekti Chicken island. Kai buvome, vanduo buvo labai pakilęs, todėl to padaryti buvo neįmanoma. Įdomu tai, kad saloje mus pasitiko keli kareiviai. Turėjome prisiregistruoti ir dėvėti kaukes 🙂
Koh Poda island – tobulo paplūdimio sala, nuo kurios atsiveria Džeimso Bondo sala, labiau primenantį uolą. Vieta labai įspūdinga, todėl dažnai vaizduojama atvirukuose ir kalndoriuose 😀
Rock climbing
Iki kopimo, galvojau, kad baisiausias mano gyvenime darytas dalykas buvo nardymo kursai (dėl fobijos giliam vandeniui), bet klydau. Adrenalino buvo daugiau.
Viskas prasidėjo anksti ryte, kai pakilusi iš lovos, pagalvojau, kad gal net nebandyti, nes po intensyvaus keliavimo buvau be galo pavargusi, bet yolo (you only live once). Motoroleriu nuvykome iki reikiamos vietos, kur su instruktoriumi išsirinkome šalmus su kopinėjimo batais ir įranga. Tada baimė jau pradėjo belstis į duris.
Važiavome su mašina iki prieplaukos, nuo kurios su long boat’u (ilga valtimi) plaukėmė iki to pačio Phra Nang beach (Railay), kur buvome per Four island tour. Tai supratome, tik atvykę. Į uolas lipome trijose vietose.
Tikėjausi, kad tai bus nelabai sunki atrakcija ir kad lipsime max į 10-15 aukšti. Labiau bus mokoma kaip tai daryti. Deja, klydau.. Viskas vyko žymiai rimčiau.
Kol Rokas pirmasis išmėgino uolą, aš mintyse svarsčiau, kad galbūt man net nelipti. Atrodė labai sunku. Prieš akis mačiau vientisą uolą ir neturėjau jokio supratimo, kur kibtis ir dėti koją. Tačiau šioje vietoje pagelbėjo instruktorius. Jei nežinodavome už ko užsikabinti, jis padėdavo. Taip ilipome į 27 metrų aukštį :). Pamenu, kaip jis šaukė: – Look around!. Bet buvo taip baisu, kad pasižvalgiau tik kelias sekundes. Atvykę žmonės fotografavo ir filmavo. Matyt galvojo, kad mes kažkokie alpinistai. Buvo juokinga, nes pagal alpinistus čia labiau buvo baby steps (kūdikio žingsniai) :D.
Įdomu tai, kad šioje srityje neprivalai būti labai raumeningas, tai nieko nereiškia. Dominuoja balansas ir jėga. Turi dirbti su kojomis, išnaudoti jas. Todėl man sekėsi gerai. Per keturis lipimus, nė karto nenukritau ir savimi labai didžiavausi.
Kartais atrodydavo, kad kovoji už savo gyvybę. Tekdavo laikytis tik su rankų pirštų galiukais ir kojomis vos remtis į uolą. Tokioje pozicijoje adrenalinas siekdavo maksimumą. Tačiau pasiekus finišą, apimdavo neapsakomi jausmai. Atrodydavo, kad laimėjai olimpinį medalį. Todėl tokia veikla rekomenduojama depresija sergantiems žmonėms, nes tai labai keičia mąstymą ir mintis.
Smaragdinis baseinas ir karštosios versmės
Vieną dieną paskyrėme Emerald pool (smaragdinis baseinas) ir Hot springs (karštosios versmės) aplankymui. Turėjome nemažai nuvažiuoti su motoroleriu. Nuo vietos, kur gyvenome (Aonang silver orchid resort) iki emerald pool buvo 69 kilometrai. Tačiau buvo verta. Įprastai šiame baseine buvo galima maudytis, tačiau dėl pandemijos ši pramoga buvo uždrausta.
Mums pavyko išsimaudyti, kai buvome prie Hot springs (karštųjų versmių). Kadangi buvo nemažai vietinių, teko pasispasuti, tačiau vizito, tai nesugadino.
Scuba – diving
Nardyti sugalvojomo pas lietuvį Tomą, kuris Tailande gyveno jau penktus metus. Su šiuo instruktoriumi gali nardyti nepatyrę ir patyrę nardytojai. Norėjome, kad ji būtų mūsų povandenis gidas 😀 Tačiau taip sutapo, kad tuo metu nardymo kursus laikė jo vaikai, todėl turėjome nerti su kitu instruktoriumi.
Kaip ir įprastai nėrėme du kartus, skirtingose vietose. Po nardymo įsiamžinome su Lietuvos vėliava, nes ta diena buvo liepos 6-oji, Mindaugo karūnavimo diena.
Manau, kad kiekvienas bent kartą turėtų panerti į gylesnį vandenį ir pasigrožėti šiuo nepaprastu pasauliu.
Drakono keteros kalnas
Kalno viršūnė (Tab Kak Khao Hang Nak trail) yra Khao Ngon Nak nacionaliniame parke. Jį galima pasiekti su taksi arba motoroleriu. Mes vykome su motoroleriu. Važiavome anksti ryte, nes nenorėjome sutikti daug žmonių ir išvengti didelio karščio. Žinoma, kai atvykome, buvome ne vieni. Tačiau bendra situacija buvo labai gera.
Tab Kak Khao Hang Nak žygis laikomas sunkiu. Jo ilgis yra apie 7,2 km, tačiau vietomis statu, todėl tai reikalauja daug energijos. Kalno aukštis yra 556 m virš jūros lygio. Visą šią infromaciją galite rasti programėlėje – alltrails. Su ja labai patogu surasti žygius visame pasaulyje.
Pastangos atsiperka, kai pasiekiate viršūnę. Nuo jos atsiveria nuostabūs vaizdai. Įdomu tai, kad plaukdami į krantą po nardymo, matėme šį kalną ir buvo neįtikėti, kad galėsime jį užkariauti.
Maistas
Mountain view – laisvai vaikšto gaidžiai. Daugybė dekoracijų prie kurių nuotraukos linksmesnės.
C’More Mount Bar – taip pat akį traukianti vieta.
Drum Korea B.b.q – korėjietiška virtuvė.
Čia tik keletas vietų, kuriose lankėmės, bet jos labiausiai įsiminė.
Krabis buvo kitoks, nei kiti miestai. Jis išsiskyrė savo kalnais, kurie buvo ne tik žemyninėje dalyje, bet ir vandenyje, kas ir yra išskirtinio šio krašto bruožas.. Pats miestas yra labai turistinis. Taip pat čia gausu musulmonų. Sakyčiau, kad ir indų restoranų yra ne mažai. Tačiau aplinka tikrai įspūdinga. Dabar žiūrint nuotraukas ir filmuotą medžiagą, sunku patikėti, kad ten buvome.
Daugiau kelionių įspūdžių rasite čia: https://www.facebook.com/EndlessRouteLT/?ref=pages_you_manage
