Madeira – I dalis

Kelionės planavimas

Kelionė į Madeirą gimė spontaniškai, kelionės tikslas buvo pabėgti nuo niūraus ir šalto pavasario, bei pailsėti nuo karantino. Dėl vyraujančio karantino Europoje buvo apribotos keliavimo kryptys, todėl mūsų akys krypo į Tenerifę ir Madeirą. Patikrinę įmanomus skrydžių variantus ir pasidomėję daugiau apie šias Portugalijos ir Ispanijos salas nusprendėm pasirinkti Madeirą. Ši kelionės kryptis dar nebuvo populiari Lietuvoje (žymiai populiaresnė buvo Tenerifė), tad tiesioginiai skrydžiai buvo įmanomi tik su kelionių agentūromis ir jų užsakomaisiais lėktuvais, tačiau šis variantas mums netiko dėl didesnės kainos, prisirišimo prie viešbučio ir terminuoto 7 arba 14 dienų laiko. Paieškoję daugiau suradome skrydžius į priekį iš Vilniaus į Berlyną ir tą pačią dieną iš Berlyno į Madeirą, atgal taip pat pasiėmėm bilietus iš Madeiros į Londoną ir iš Londono kitą dieną į Lietuvą. Bilietai nupirkti mėnesis prieš – laukiam kelionės.

Praeina kelios savaitės ir iš Ryanair gauname laišką, jog pirmasis mūsų skrydis į Berlyną yra atšaukiamas! Greitai sėdame prie kompiuterio ir ieškome išeities, kad nenuplauktų mūsų kelionė. Dėl galiojančio karantino Vokietijoje galima tranzite praleisti tik 24 valandas, todėl reikėjo ieškoti tos pačios dienos skrydžių arba kito transporto. Neradę skrydžių užsisakome bilietus į autobusą ir leidžiamės į 15 valandų kelionę autobusu. Atvykę į Berlyną po bemiegės nakties būname informuoti sms žinute, jog mums galioja karantinas, tačiau mes keliaujame tranzitu, tad jis mums yra neaktualus. Susirandame artimiausią traukinių stotį ir keliaujame į oro uostą. Oro uostas apytuštis, greitai praeiname patikras ir sulaukiame lėktuvo. Po 4 valandų skrydžio priskrendame Madeiros oro uostą, tuo metu nežinojome ,jog jis top 5 pavojingiausių oro uostų pasaulyje 😀 Staiga lėktuvas pasileidžia žemiau prie vandens ir daro 180 laipsnių posūkį, nuo sparno iki vandens, atrodo, jog yra ne daugiau nei 100 metrų, keli vėjo gūsiai papurto lėktuvą ir štai mes jau ant žemės, visą neramų leidimosi procesą vainikuoja keleivių aplodismentai pilotams.

Vėliau sužinojome, jog diena prieš mums atvykstant vienam lėktuvui iš kelių kartų nepavyko nutūpti, todėl jam teko leistis gretimoje saloje ir žmones pargabenti keltu, o diena po mūsų nusileidimo vienam iš lėktuvų teko grįžti atgal į Lisaboną, tad mums galima sakyti pasisekė.

1 diena – pirmosios problemos su automobiliu

Vos nusileidus mus pasitinka darbuotojai vilkintys medicininius chalatus ir apsaugas, jie tikrina kiekvieno keleivio užpildytą informaciją internetu arba pildo vietoje, taip pat gali atlikti ir nemokamą testą vietoje, tačiau jums teks likusią dienos dalį karantinuotis viešbučio kambaryje iki kol sulauksite testo rezultato. Praėję patikras bandome atsiimti automobilį, tačiau kelionė nebūtų kelionė, jeigu neprasidėtų netikėtumai vos nusileidus. Internetu buvome užsisakę automobilį 2 savaitėms kartu su pilnu draudimu, tačiau oro uoste iš mūsų taip pat pareikalavo kreditinės kortelės, kitu atveju reikia atšaukti jau užsakytą draudimą ir užsisakyti pas juos brangesnį draudimą, kuris tinka ir debetinėms kortelėms 😐 Tenka taip ir padaryti, norėjosi kuo greičiau pradėti kelionę ir pabaigti visus biurokratinius reikalus. Parkinge surandam savo Citroen‘ą ir keliaujam viešbučio link.

Pirmosioms 4 dienoms išsinuomavome netoli oro uosto esantį viešbutį „Santa Cruz Hotel“. Viešbutyje yra parkingas, baseinas ir maitinimas – viskas ko mums reikia. Vos išsikrovę daiktus patraukėme Santa Cruz miestelio link. Pirmoji pasirinkta vieta buvo „Taberna do Petisco“ – tai tapų baras, kuriame renkasi vietiniai ir turi daugybę teigiamų atsiliepimų. Užsisakome tuno kepsnį ir vietinį „Picado“ patiekalą, kuris sudarytas iš jautienos kubelių ir bulvyčių fri. Barmenas iškarto perspėja Laurą jog porcija bus didelė ir labiau tiktų dviems žmonėms, todėl pasiūlo geriau rinktis pusę porcijos. Čia ir prasidėjo mūsų pažintis su Portugalijos virtuvę. Kainos buvo šiek tiek didesnės nei Lietuvoje, tačiau porcijos buvo labai didelės ir kartais dažnai atrodydavo jog jos skirtos dviems žmonėms 😀 Skaniai papietavę patraukėm link Atlanto vandenyno kranto kur mus pasitiko didžiulės Atlanto vandenyno bangos ir ant asfalto besideginantys vietiniai. Tai yra visiškai normalu, nes saloje yra vos keletas paplūdimių su smėliu, tad tenka suktis iš padėties. Surandam šalia kranto esančia kavinę ir užsisakom Madeiros tradicinio gėrimo „Poncha“, kuris padarytas iš vietoje auginamų ir malamų cukranendrių sulčių, romo, medaus ir pasirinkto vaisiaus. Gėrimas su apelsinų sultimis jautėsi gan stiprus, tačiau su vietiniu „Maracuja“ vaisiu (Kvapioji pasiflora) skonis skaniai dera. Palydėję už kalnų saulę grįžtam į viešbutį ir krentam į lovas – rytoj laukia ankstus rytas ir ilga diena.

2 diena – Vereda da Ponta de São Lourenço

5:30 skamba žadintuvas ir keliamės į pirmąjį žygį pasitikti saulės – Vereda da Ponta de São Lourenço. Tai yra viena iš ikoniškiausių Madeiros vietų – salos rytuose esantis iškyšulys. Visi populiariausi žygiavimo takai Madeiroje yra sužymėti PR kodais, šio kelio kodas buvo PR8. Po 15 minučių kelionės tamsoje atsiduriame tako pradžioje, vos pravėrus automobilio duris mus pasitinka labai galingas vėjas vartantis palmių medžius aplink mus. Po valandos vaikščiojimo tamsoje prieiname kelio vidurį, kuriame pasitinkame saulę ir keliaujame toliau iki kelio pabaigos, pakeliui sutinkame dar vieną fotografą ir keletą turistų (einant dienos metu būna gana daug žmonių ir pastoviai kepina saulė).

Užkylame į galutinį kelio tašką, pasigrožime likusia iškyšulio dalimi ir keliaujame atgal, kelias į vieną pusę tiesiasi 3.6km, o visą kelią įveikėm per 3-4 valandas. Grįžę dar spėjom į pusryčius, kol kiti dar tik kėlėsi iš lovų 😀

Pavalgę ir minutėlę pailsėję išvykom toliau tyrinėti salos. Nusprendėm šiai dienai daugiau nepersistengti ir labiau skirti laiko poilsiui, nei aktyviam laisvalaikiui. Nuvykom į „Alagoa“ paplūdimį, kuris yra juodo smėlio ir puikus ramiam poilsiui.

Šalimais paplūdimio yra vietinis cukranendrių fabrikas, kuriame vyksta pastovus darbas bei galima apsilankyti ir viduje.

Šiek tiek pasideginę ir pažiūrėję į pradedančiuosius banglentininkus ( Madeira yra populiari užsiimti šiuo sportu dėl pastoviai didelių bangų ), ėjom papietauti į „Praça Velha“ restorantą. Tęsėme pažintį su Madeiros maistu ir užsisakėm lašišos kepsnį bei žymiąją „Espada“ – tai kepta espados žuvis su bananu. Skamba keistai, ypač pamačius kaip ta žuvis atrodo nekepta, tačiau skonis labai geras – rekomenduoju! Pavalgę aplankėm dar keletą lankytinų vietų, palydėjom saulę netoli Lorenzo iškyšulio ir keliavom atgal į viešbutį – rytojaus planas buvo įveikti sunkiausią Madeiros taką tarp Pico do Arieiro ir Pico Ruivo kalno viršūnių. Išeinant į šį žygį labai svarbu stebėti orus, kad netektų visa kelią keliauti debesyje. Iš anksto einame į registratūrą ir pasiprašom pusryčių išsinešimui, nes visas žygis gali trukti iki 8 valandų.

Daugiau nuotraukų rasite Facebook puslapyje.