Laura3 diena – Vereda do Balcoes ir keista patirtis restorane
Žadintuvas šį ryt skamba 5 ryto, atsikeliu ir abu suprantame, jog vakar persistengėm ir nė velnio nepailsėjom 😀 Einu į registratūrą pasiimti pusryčių sutartu metu ir grįžęs krentu į lovą dar kelioms valandoms. Griebiamės plano B, susidarome maršrutą ir sėdam į mašiną. Pažiūrėję kelią matome, jog keliauti tereikės 20 minučių, keliaujame pačiu greičiu keliu. Vos išvažiavus į kelią navigacija mums rodo sukti į keliuką šalia, susižvalgom abu ar tikrai tą kelią rodo – kelias labai siauras, labai status ir viena kelio pusė jau užstatyta mašinomis, supratę jog tai ir bus mūsų kelias metamės žemesnę pavarą ir kylam į kalną, o kalno pabaigos nesimato. Po kiekvieno posukio išlieka tas pats statumas, drožiam mašiną pirmu bėgiu ir kylam keletą kilometrų į viršų. Pakelėje atitvarai retenybė, gatvelės labai siauros ir štai labai stačioje atkarpoje, pusiaukelėje sutinkame besileidžiantį taxi automobilį. Sustojame kol vairuotojas įlys į kelyje esančia „kišenę“ ir mes galėsime prasilenkti, žiauriai stati įkalnėje, svilinam sankabą, keletą kartų gestam ir šiaip ne taip kelių kilometrų per valanda greičiu užkopiam į kalno viršų, karštis ir stresas daro savo 😀 Vargais negalais nusigaunam iki „PR11 – Vereda do Balcoes“ – tai trumpas, vos 1.5km keliukas iki apžvalgos taško ir atgal. Kadangi nuvykom pietų metu buvo daug žmonių, tarp kurių nemažai ir lietuvių. Šis takelis buvo pirmasis kelias šalia kurio tekėjo Madeiroje ypač populiari drėkinimo sistema – levada.
Grįždami atgal nuo apžvalgos taško randame vietą, kurioje lyg ir yra vietos pakelti droną ir nuskraidinti jį šiek tiek toliau. Įjungiam droną, palaukiam keletą minučių kol dronas susirinks jam reikalingus satelitus (jog matytu kur esame) ir keliame droną viršun. Išlaviravę tarp šakų išskrendam į atvirą vietą padaryti kelias nuotraukas ir pafilmuoti, beskrendant sulaukiam daug smalsių turistų žvilgsnių ir klausimų ar tai dronas, daug kam tai vis dar nematytas dalykas. Vos nuskridus pusę kilometro drono kamera staiga panyra į apačią ir nebe atsikelia, stresas sugrįžta dar kartą ir bandom suktis iš situacijos. Atrodo jog dronas nekrenta (pirma mintis buvo, jog paukštis užpuolė), bandom judėti ir grįžti link paleidimo vietos vadovaudamiesi žemėlapiu, tačiau nieko nematydami ekrane išskyrus daug medžių ir tankius miškus. Priskridus arčiau drono kamera atsigauna ir vėl yra pilnai valdoma, bandom jį nuleisti per šakas per kurias pakėlėm, tačiau staiga ateina visas autobusas turistų, kurie klausinėja ar mes kalbame lenkiškai, ar čia dronas, įkyriai žiūri į telefono ekraną ir maišosi nusileidimui. Kol kas dar tvardomės nuo streso ir laukiam kol turistai pasitrauks ir galėsim nuleisti droną, žinoma atsiranda viena moteriškė kuri sugalvojo atistoti prie pat ir mojuoti dronui, palaukėm kol ji baigs savo apeigas ir jai išėjus per šakas nuleidom išsikraudinėjantį droną.
Po šių nuotykių vykom pavalgyti į netoliese rekomenduotą vietą – „Abrigo do pastor“. Šiame restorane visada būna žmonių ir jis yra šiek tiek brangesnis nei mieste esančios vietos pavalgyti, tačiau su kaina ateina ir kokybė. Šį kartą mėginame „Espetada“ (nuo žuvies Espada skiriasi neperdaugiausiai 😀 ) ir nenusiviliame, tai yra iš vietinės mėsos padarytas jų vietinis „šašlykas“ patiekiamas ant iešmo – būtina paragauti būnant Madeiroje. Šioje vietoje taip pat nutiko vienas „šposas“ 😀 Užsisakant apelsinų sulčių paklausė ar noriu natūralių ar ne, pasakiau, kad ne, galvodamas jog įpils tiesiog sulčių iš pakelio. Po kelių minučių su Laura žiūrime kaip man atneša fanta, o Laurai obuolių sulčių, kurios iš išvaizdos panašios į Sprite. Pasakom padavėjui, jog turbūt kažką sumaišė, nes mes užsisakėme ne tai. Padavėjas nuėjo prie kolegų ir visi kažką kalbasi žiūrėdami į mus, tada prie mūsų priėjo padavėjas, kuris priiminėjo užsakymą ir pasakė, jog jie „Fanta“ vadina apelsinų sultimis ir šis užsakymas yra mūsų 😀 Pasijuokę ir pakalbėję su padavėju pakoregavom užsakymą į natūralias apelsinų sultis 😀
Šią dieną nusprendėm daug nebevaikščioti ir nuvažiavom iki aukščiausios salos vietos – Pico de Arieiro, tai viršūnė, nuo kurios turėjom pradėti savo šiandienos žygį, bet taip gavosi jog ją tiesiog aplankėm. Grįžę pasilepinom tradiciškais Madeiros sumuštiniais su „bolo do caco“ duonele ir jų tradiciniu „Coral“ alumi.
4 diena – Caldeirao do Inferno ir Caldeirao Verde kriokliai
Eilinis ankstus rytas ir mes jau mašinoje, tik šįkart oras mūsų nebedžiugina – už debesų besislepianti saulė ir lietaus prognozės. Šios dienos planas buvo aplankyti kelis krioklius vienu žygiu, tai buvo Caldeirao do Inferno ir Caldeirao Verde (PR9) kriokliai. Į parkavimo aikštelę atvykstame antri, kol ruošiamės žygiui atvyksta dar keli turistų ekipažai. Dedamės kuprines ant pečių ir keliaujam kaip mums atrodo pagrindiniu taku, iš paskos pasijungia dar kelios turistų poros. Prieiname uždarytus vartus ir susižvalgę pagalvojam, galbūt vartai uždaryti dėl to, nes ankstus rytas ir dar niekas nedirba, tad mes gražiai atkėlėm vartus ir įėjom į teritoriją, paėjus dar keliasdešimt metrų prieiname aklavietę ir vienintelė vieta į kurią veda kelias tai vietinio ūkininko pašiūrė, supratę jog ne ten nuėjome ir pasitarę su kitais turistais nusprendėm grįžti į starto vietą. Eidami atgal pamatėme tikrąją kelio pradžia ir pradėjome mūsų 20 km ilgio kelią. Eidami levadų takais susidūrėme su pirmaisiais tuneliais pėstiesiems (Madeira turi daugiau nei 150 tunelių vien mašinoms!). Tuneliuose tvyro drėgmė, susidariusios balos po lietaus ryte, o pro lubas sunkiasi ir kapsi vandens lašai. Vos priėjus pirmąjį tunelį pasitinka persigandus moteris, kuri greičiausiai nesiryžo eiti į tamsų tunelį, tačiau kito kelio nėra, tad žiebiam prožektorius ir keliaujam pirmyn. Pakeliui mus supa įvairiausi medžiai, labai daug žalios spalvos, statūs šlaitai, kalnai ir tolimai esančių krioklių grožis.
Prieiname pirmąjį kelyje esantį Caldeirão Verde krioklį, tačiau nusprendžiame nesustoti, o žygiuoti toliau link Inferno krioklio dėl besirenkančių turistų (pusę kelio bėgom nuo žviegiančių ispanių balsų). Paėję dar kelis kilometrus ir pralindę pro keletą tunelių išgirstame stiprų ošimą, išlindę ant tarp tunelių esantį tiltą pamatome mus apsupusius labai galingus krioklius, apsižvalgę keliaujam toliau iki kol priėjome galutinį tašką – išsekusį krioklį. Pamatę vietovę suabejojome ar tikrai čia atvykome, tačiau kiti keliautojai patvirtino jog tai tikrai ieškotas krioklys. Pasipildom vandens atsargas iš lėtai tekančio krioklio ir keliaujam atgal, laukia dar 10km kelio atgal. Sugrįžę iki pirmojo krioklio pamatome gana įspūdingą vaizdą – virš 100 metrų aukščio krioklį su galinga srove, ir žinoma būrį turistų. Trumpam pailsėję susiruošėme atgal ir tuo metu prasidėjo smarki liūtis, dėl ko ilgiau pamiegojusiems turistams teko keliauti nebematant gražių apylinkių, nes teko skendėti lietaus debesyje. Permirkę šokam į mašiną ir keliaujam ieškoti bet kokios maitinimo įstaigos, surandam neblogus atsiliepimus turinčią „Restaurante Moinho Velho“ . Privažiavę restoraną lipam iš mašinos ir pasileidžiam bėgti restorano link, vos įėjus pasitinka vietinių žvilgsniai nesuprantantys ko čia tie užsieniečiais laksto šlapi 😀 Prisivalgom daugiau nei reikia ir keliaujam į namus džiovintis ir miegoti – rytoj iškeliaujam gyventi ir tyrinėti kitą Madeiros pusę.
5 diena – Cabo Girao ir pabėgimas ramybės link
Išilgai pervažiuoti Madeirą gali užtrukti apie pusantros valandos laiko, tad taupydami laiką ir norėdami ištyrinėti kitą salos pusę nusprendėme išsinuomoti air bnb studiją kitoje salos pusėje – Prazeres rajone. Atsikėlę ir nieko nelaukę susikrovėm daiktus į kuprines ir patraukėm į Madeiros vakarinę dalį. Pakeliui aplankėm šalia vandenyno kranto esančią Jėzaus skulptūrą – „Cristo Rei“. Tai skulptūra, kuri labai primena garsiąją Jėzaus skulptūrą esančią Rio de Žaneire.
Važiuojant į kitą tašką turėjome pakilti virš 500 metrų, tačiau jau pripratę prie „drožiamos“ mašinos kylam į kalną ir navigacija jau rodo jog mes pasiekėme mūsų sekantį tašką. Randame vienintelį likusį tarpelį tarp kitų mašinų mažame parkinge ir nedelsiant stojam. Apsižvalgę pamatėm jog dar liko šiek tiek kelio į kalną norint pasiekti mūsų tašką – Cabo Girao. Nusprendėm, kad šį atstumą įveiksim pėsčiomis, nes nebuvo aišku kiek parkingo vietų dar tebėra (buvo gana nemažai žmonių ir pats pikas – pietų metas). Tik pradėję eiti supratome kokie statūs šiek „kalniukai“, o dar ir kaitino tropinės saulės spinduliai. Užlipę žinoma radome apytuštį parkingą 😀 Priėję iki apžvalgos aikštelės ir pažvelgę žemyn, per permatomas grindis pamatėm jog stovim 580m. virš jūros lygio, o po apačia matėsi tik žemai žemai esantis paplūdimys ir vandenynas. Pasigrožėję nerealia panorama prasibrovėm pro grupelę žmonių ir sėdę į mašiną nurūkom žemyn Atlanto vandenyno link – laikas keliauti toliau. Sustojame pavalgyti vietinių jūros gėrybių, pasivaikštinėjame šalia esančioje bananų plantacijoje siekdami surasti krioklį (nesėkmingai) ir tęsiame kelionę toliau.
Atvykstame į atokiai nuo miesto įrengtą studiją, kurioje pasitinka mekenantis ožys ir po jo sekanti mirtina tyla. Jau buvome atpratę nuo tylos gyvendami Santa Cruz miestelyje – pastovus gatvės šurmulys ir besileidžiančių lėktuvų triukšmas lydėjo visuomet. Ilgai neužsibuvę namie išvykom į netoliese esantį krioklį – „Garganta Funda“. Siauromis Madeiros gatvelėmis atvykus iki krioklio mus pasitiko ypač gūsingas ir stiprus vėjas, karvių mūkimas ir be abejo pora lietuvių 😀 Šis krioklys yra įsitaisęs netoli Atlanto vandenyno, o jo aukštis net 140 metrų!
Grįždami namo link užsukome į labiausiai į vakarus nutolusią Madeiros vietą – „Ponta do Pargo“ švyturys. Tai 1922 metais ant skardžio pastatytas švyturys, kuris 2001 metais buvo perdarytas į muziejų, tačiau mums atvykus jis pasirodė gana apleistas ir nebeprižiūrimas.
Grįžę į ramybės oazę sulaukėme pirmojo saulėlydžio, kuris pagaliau nusileido į jūrą, o nebe į Madeiros kalnus, taip sukuriant nerealaus grožio debesų klodus 😊 Vos saulei nusileidus einam miegoti – rytoj bandysim ieškoti tekančios saulės.
Daugiau nuotraukų rasite Facebook puslapyje.
