Laura6 diena – žygis Levada das 25 Fontes ir Jardim do Mar miestelis
Sunkiai keliamės iš lovų ūkanotą ryta – oro prognozės ne mūsų naudai, tačiau tikslas išlieka – šiandien ieškom saulės ir krioklių Madeiros kalnuose. Išvykstam šiek tiek po 6, laukia apie 40 minučių kelias kalnų link ir dar 20 minučių kelio pėsčiomis iki atodangos (Bica Da Cana Pinaculo) pro kurią turėtų tekėti saulė. Bevažiuojant keliu pro mašinos ratus prašoka 5 triušiai – visi sėkmingai, turbūt mašinos žibintai juos pažadino miegančius šalia kelio 😀 Nuvykus į mašinų aikštelę supratom, jog saulės šįryt nematysim – pradėjo lynoti, o kalną apgaubė daug lietaus debesų. Na, būna ir nenusisekusių dienų – vykstam į toliau numatytą žygį – vieną žymiausių Madeiros takų: PR6 Levada das 25 Fontes / Levada do Risco. Žinodami jog jis yra vienas populiariausių takų nusigavome ten pirmieji ir tarp debesų keliavome tako link. Šis takas tęsiasi 13km į abi puses, o smagu tai, jog grįžtant nereikia eiti tuo pačiu keliu – grįžtama lanku. Bundanti gamta, miško kvapas ir paukščiukų čiulbėjimas lydi mus kelyje iki pirmojo krioklio – Risco waterfall. Apsižvalgę prie šio 100 metrų krioklio grįžtame į pagrindinį taką ir be abejo sutinkame taip pat ankstyvuosius turistus, kurie žinoma taip pat yra iš Lietuvos 😀
Dar keletas aplankytų krioklių, nueitų kilometrų ir štai po 4 valandų keliavimo mes vėl sugrįžome iš kur išėjome. Prisėdome prie staliuko užkąsti ir kaip mat prisistatė būrys vietinių paukščiukų ieškančių lengvo maisto. Pamaitinę vietinę liaudį ir grįžus prie automobilio pamatėm užpildytą aikštelę ir kelią su virš 100 automobilių! Labai džiaugėmės jog nusprendėm išvykti ankščiau ir išvengti visų turistų minių. Šiek tiek atsigavę po kelionės ją tęsėme nuvažiuodami ir nuprausdami mašiną po „Cascata dos Anjos“ kaskadiniu kriokliu, kuris bėga tiesiogiai ant kelio! Pakeliui teko pravažiuti seną kalnakasių padarytą tunelį, prieš kurį buvo įspėjamasis ženklas, jog jie neatsako už jokią mašinoms ar žmonėms padarytą žalą – pro jį važiuodami žmonės prisiima visa atsakomybę. Šis kelias nėra naudojamas susisiekimui, tačiau ant skardžio yra įsikūrę nemaža gyvenvietė. Atvažiavus prie krioklio supratom, jog reikia taikyti vėlesnį laiką, nes prie jo buvo pilna turistų, tad nusiplovėm mašiną po kaskada ir vykom toliau link prie pakrantės esančio “Jardim do Mar” miestelio. Šis nerealioje vietoje esantis miestelis yra labai mėgstamas banglentininkų dėl Iš Atlanto ateinančių didelių bangų. Paskraidinę droną, bei suvalgę po “Bolo do Caco” duonelės sumuštinį pas “Joe’s Bar” (rekomenduojam!) patraukėm namo.
7 diena – Porto Moniz ir Seixal gamtos stebūklai
Gauname progą išsimiegoti ir vykstam į šiauriausią Madeiros vietą – Porto Moniz ir Seixal miestelius. Bevažiuojant geltonais augalais nusėtu kalnu už vieno iš posukių išnyra banda karvių. Privažiuojame arčiau, o jos nė krust – miega! Palaukę minutę supratome jog toliau keliauti nebe išeis – reikia žadinti šias kalnų gyventojas. Keleta kartų pasignalinus prasideda karvių sumaištis, atsibudusios karvės kelia kitas karves, kai kurios pradeda judėti pirmyn atgal, o kai kurios visdar saldžiai snaudžia. Dar kelis kartus pasignalinus ir pabandžius išlaviruoti tarp karvių mums pavyko prasiskinti kelią, o išvažiuodami pamatėm kaip už mūsų karvės vėl blokuoja kelią, šįkart jau kitiems turistams 😊
Pirmasis dienos tikslas buvo „Fanal Pond“ – tai Laurų medžių miškas, kuris atrodo kaip mistiškas miškas iš Hario Poterio. Šis miškas yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą ir yra viena iš labiausiai patikusių Madeiros vietų. Atvykus mus pasitiko žvarbus vėjas ir debesimis apgaubtas miškas. Tiesa, miškas visiškai kitaip atrodo kai šviečia saulė ir yra apgaubtas debesimis. Tuomet kai buvo atrasta Madeira ji visa buvo nusėta šiais medžiais, tačiau šiuo metu iš jų yra likę vos 16% medžių.
Nusileidę kitoje pusėje salos negalėjome atsistebėti didžiulėmis bangomis. Nuėję pasižvalgyti ant didelių uolų nesupratome kodėl žmonės iš taip toli žiūri į bangas – jos atrodė daug žemiau ir manėme jog gana saugu vaikščioti ant šių uolų. Įamžinus šias bangas patraukėme atgal ir tik priėję prie mašinos pamatėme kaip vieta, kurioje mes stovėjome buvo lengvai tariant „nunešta“ didžiulių bangų – geriau jau nejuokauti. Užkandame vietinių „menkių kugelio“ ir keliaujam pakrante toliau – link Véu da Noiva krioklio. Šis krioklys skiriasi nuo kitų tuo jog teka tiesiai į Atlanto vandenyną. Legenda byloja, jog vienišos moterys nusifotografavusios prie šio krioklio kaip mat susiras savo išrinktąjį 😀
Diena buvo gan žvarboka ( o ir drabužiai buvo tinkamesni geram orui ), tačiau nusprendėm vis tiek – reikia patikrinti vandenyno bangas, o tam geriausiai tinkanti vieta buvo “Seixal” miestelyje esantis juodojo smėlio pležas – įlanka. Nors vandens temperatūra ir nebuvo įtin didelė – apie 16 laipsnių, o ir besimaudančių buvo vos keli žmonės – tai mūsų nesustabdė. Pratintis prie vandens ilgai nereikėjo, bangos tokios didelės, jog vos įbridus, kai vanduo apsemia kulniukus – ateina didžiulės, arti 2 metrų aukščio bangos, kurios nubloškia mus abu kranto link. Kurį laiką pasipliuškenę nuvykom pasižvalgyti po natūralius lavos baseinus Porto Monize. Kadangi jau vakarėjo tik pasidairėme ir nusprendėme – mes čia dar sugrįšime. Šioje vietoje bangos buvo pačios didžiausios kokias matėme Madeiroje. Grįžę užsukome pavalgyti vietinės Espatada į netoli esantį restoranėlį, dėl pandemijos ten klientų labai mažai, tad ir tuo metu buvome vieninteliai klientai, restoranas tikrai išgyvena ne pačius geriausius laikus ☹
8 diena – Curral Das Freiras miestelis ir sugrįžimas į Porto Moniz
Visą savaitę stebėjome orus ir laukėme ne debesuotos dienos, kad galėtume kilti į „Pico de Ruivo“ šturmą. Pamatę, jog rytoj laukia tokia diena šią dieną nusprendėm skirti pasyviam poilsiui. Pirma nuvykome ant kalno, nuo kurio atsiveria nuostabus „Curral Das Freiras“ miestelio vaizdas. Šio miestelio atsiradimo istorija yra gana įdomi. Miestelis yra apsuptas kalnų, tad patekimas į jį būdavo sudėtingas, todėl jame gyvendavo vergai ir atplugdyti darbuotojai, kurie turėjo susirengti savo mažus namukus. Iškasus tunelį, kuris jungia miestą su salos pakrante į jį atsikėlė daugiau gyventojų ir šiuo metu šioje vietoje gyvena apie 2 tūkstančiai gyventojų.
Likusią dienos dalį praleidome Porto Moniz esančiuose baseinuose, į kuriuos pastoviai muša Atlanto bangos. Bilietas kainavo vos kelis eurus žmogui, o laikas yra neribotas – rekomenduojame ne tik aplankyti, bet ir būtinai išbandyti! Baseinas visuomet yra prižiūrimas gelbėtojų, tad būsite tikrai saugūs.
Grįžę namo dar karta aplankėme „Anjos, Ponta do Sol“ krioklį krentantį ant kelio ( šįkart be žmonių ), palydėjom saulę ir kritom miegoti – rytoj laukia didelė ir sunki diena.
9 diena – Piršlybos po sunkiausio žygio saloje
Keliames anksti – apie 5 ryto, greitai susipakuojame, pertikriname orus, lengvai užkandame ir sėdam į mašiną, laukia ilgas kelias. Šią viršūnę buvom susiplanavę aplankyti būdami rytinėje Madeiros pusėje (nes buvo arčiau), tačiau pasikeitus planams dabar tenka važiuoti virš valandos kelio į kitą Madeiros pusę. Beveik pasiekę kalno viršūnę pamatome, jog greičiausiai nespėsime pamatyti saulėtekio jeigu toliau važiuosime keliu, tad radę pirmą pasitaikiusią vietą lipoma iš mašinos ir lėkeme link debesų masyvo. Tai buvo vienas gražiausių saulės patekėjimų kokius buvome mate, saulė iš lėto kilo debesimis ir nušvietė kalno viršūnę. Saulei šiek tiek pakilus lipoma atgal į mašiną ir pavažiavome dar 10 minučių iki “Pico de Arieiro” viršūnęs – mūsų tako pradžios (PR1). Čia mus pasitiko gausus turistų būrys, kuris atvyko tik pažiūrėti kaip teka saulė ir keliauja atgal namo, kita dalis buvo nusiteikusi įveikti šį iššukį.
Tako pradžia buvo gana lengva, dažniausiai leidomės laiptukais žemyn, grožėdamiesi aplink supančiais kalnais ir debesimis, tačiau galvoje visa laika buvo mintis, jog šiuo keliu teks ir grįžti atgal, o laiptukų skaičius atrodė nebesibaigiantis 😀 Nedaug turistų ir gaivus ryto oras – žinojome jog labai pataikėme atvykdami ryte, o nelaukę kol pakils saulė. Šiame kelyje pasitaikė keli trumpi tuneliai ir praėję trečdalį tako sustojome papusryčiauti. Vos prisėdus prisistatė keli čiulbantys paukščiai ir niekur nematyti paukščiai ( gal kas žinote koks jų pavadinimas? ). Pavalgę ir pamaitinę keliavome toliau. Beeinant buvo ir labai pavojingų vietų, kurios buvo nuplautos nuošliaužų ir kojos padėjimas ne ten arba paslydimas galėjo atsipirkti labai skaudžiai. Greičiausiai nuošliauža įvyko ne per seniausiai, dėl to ji dar nebuvo sutvarkyta ir labai pavojinga.
Po sudėtingų 8 km žygio pasiekėme kitą Madeiros viršūnę – “Pico Ruivo”. Pasiekę viršūnę dar prasilenkiam su keliais lietuviais ir nueiname į tolimiausią kraštą kuriame sukaupiu likusias jėgas ir pasipiršau Laurai. Pasedėję, paplepėję ir pailsėję nusprendėm jog metas grįžti namo – laukia dar sunkesnis kelias. Grįžtant atgal debesys apgaubė kalnus ir nebesimatė gražaus vaizdo aplinkui ( dėl to verta vykti anksti ryte ). Šiaip ne taip įveikę kelią atgal ir begalę laiptukų nusigaunam iki parkingo. Dar tik 15 dienos, bet norisi tik valgyt ir į lovą, ši diena mums jau baigėsi, tad taip ir padarom 😀
10 diena – pasiplaukiojimas su delfinais
Ši diena buvo paskutinė pilna kelionės dalis, tad teliko įgyvendinti paskutinę misiją – pamatyti ir paplaukioti kartu su laukiniais delfinais. Visą savaitę bandėme suderinti pasiplaukiojimą su delfinais vien dėl to, jog uždelsėme per ilgai ir buvo viena vieta ryte, o kita per pietus, nors persiplėšk. Pavykus perkelti vieną žmogų į vėlesnį plaukimą šiaip ne taip pavyksta suderinti plaukimą ryte. Atvykstame anksti ryte į salos sostinę – Funšalį, greitai pavalgome ir einame laukti įgulos. O įgula buvo gana įdomi, be mūsų buvo dar viena pora, kuri norėjo tik pasižiūrėti ir 4 prancūzai, tarp 30 ir 60 metų. Vadovė praveda instruktažą ir velkames hidro kostiumus – jūra nebuvo pati šilčiausia.
Beplaukiant pamatėm kaip nuo vėžlio kiauto atsispindi saulė ir buvo galimybė iš arti pamatyti miegantį vėžlį, kurį supo mažų žuvyčių pulkas. Plaukiant pamatome dar vieną vėžlį, kuris buvo drovesnis ir vos pamatęs mus nėrė gilyn į vandenyną. Ir štai priplaukiame būrį drąsių delfinų, kurie žaidžia su valties daromomis bangomis, laksto ir sukinėjasi aplinkui. Instruktažas buvo gana aiškus – įsikimbi savo virvę ir visi kartu iš lėto šokame nuo valties į vandenį, kitaip delfinai išsigąs ir pradings, skamba paprastai? Na, nebuvo taip paprasta. Vos davė signalą šokti iškarto iš lėto įšoku į vandenį, įsikabinu prie virvės ir valtis mane traukia. Tada po kokių 5 sekundžių plaukimo man ant kojų “bombą” deda vyresniojo amžiaus moteriškė ir žinoma visi delfinai “deda į kojas” 😀 Vienas delfinas sugalvoja grįžti ir bent į jį buvo galimybė pasižvalgyti ir pajausti kokie laisvi jie jaučiasi po vandeniu. Paplaukus minutę valtis sustabdoma ir lipame atgal į valtį – ieškosime delfinų toliau. Šioje ekskursijoje taip pat pažada jog pamatysime banginius, tačiau per visa kelionę jų taip ir nepamatėme ( ne pirmas kartas, Tailande irgi žadėjo visi 😀 ) Ir štai priplaukiame antrąjį būrį, šokame į vandenį, delfinai vėl pasibaido, tačiau bandome plaukti toliau ir po kelių sekundžių sustojame. Vienas iš prancūzų netilpo į hidro kostiumą ir nėrė be jo, vos laivas pradėjo tempti jis prigėrė ir pradėjo panikuoti, tuo mūsų pasiplaukiojimas ir baigėsi, lipoma atgal į laivą ir žiūrėjome į delfinus jau iš tolo. O delfinų rūšių yra galybė – apie 49, o pačioje Madeiroje apie 20! Kiti šokinėjo aukštai virš vandens, tačiau buvo labai bailūs ir vos prisiartinus jie dingsta į vandenyno gelmes, tad galėjome grožėtis tik iš tolo. Grįžę pasidarom antigenų testą kelionei namo, pavaikštinėjam po Funšalio senamesčio siauras gatveles, užkandame vietinio kepto aštuonkojo ir keliaujam namo pakuotis daiktus ir vakarieniauti.
11 diena – laikas grįžti namo
Paskutines valandas saloje nusprendžiame neleisti veltui ir nors ir buvo debesuota pabandėm važiuoti į salos rytus ir pažiūrėti į tekančią saulę. Saulės tą rytą pamatyti neteko dėl per didelio debesų kiekio, tačiau nenusiminame ir vykstam papusryčiauti. Susirandame užkandinę netoli oro uosto, aš užsisakau arbatos, o Laura cappuccino kavos. Vos atnešus kavą pasklido kakavos kvapas, pasirodo Laura gavo kakavos vietoj cappuccino (kas geriau pažadins ryte nei puodelis šiltos kakavos :D). Priduodam automobilį su kuriuo įveikėm virš 1000 kilometrų, pasidarom check in ir kylam į Londoną, iš ten pajudėsime namo ir mūsų kelionė bus baigta, šiam kartui tiek 😊
Daugiau nuotraukų rasite Facebook puslapyje – EndlessRoute
