LauraKelionę į Gruziją planavome, norėdami paslidinėti Kaukazo kalnuose. Išsirinkome slidinėjimo kurortą – Gudauri.
Atvykome į Kutaisi oro uostą, iš kurio su autobusu (Georgian bus) turėjome vykti į Gudauri miestelį. Bet pirmiausia reikėjo prasibrauti pro taksi vairuotojų minią.
Kadangi oro uostas labai mažas, jie laukia visų skrydžių ir būna pasiruošę medžioti turistus. Juokinga tik, tai jog pasakius, kad vykstame į Gudauri, entuziazmas jų veiduose dingsta.
Sakartvelas nepriklauso Europos sąjungai (ką visi žino) ir tai reiškia, kad atvykus mums reikėjo įsigyti vietines sim korteles, kad turėtume internetą kelionės metu. Septynių dienų kortelė su neribotu internetu kainavo apie 11 eurų (žmogui).
Nuvykimas iki slidinėjimo miestelio buvo įdomus. Nors ir sklandžiai suradome autobusą, mūsų niekas neįspėjo, jog kelionės pusiaukelėje turėsime pakeisti transporto priemonę… Vykome naktį, apie 23 val.. Jau buvome įmigę, kai autobuso vairuotojas mus pradėjo žadinti apie 2 val. nakties. Nieko neaiškino, tik pasakė New Gudauri (Naujasis Gudauri). Pramerkiu akis ir matau degalinę ir tamsius kalnus aplinkui. Jokios gyvos dvasios. Įsijungus Google žemėlapį, matau, jog esame tik pusiaukelėje. Galvoju: Gal klaida? Jei išlipsime, net neišsikviesime taksi, kuris nuvežtų į reikiamą vietą. Pasimetę ir mieguisti rengiamės ir ruošiamės išlipti. Prieina kitas vairuotojas ir kalba rusiškai. Na matyt, viskas klostosi gerąją prasme. Išlipus, matau mini autobusiuką ir bagažinėje sudėtus mūsų daiktus. Pasirodo, taip vyksta visada. Tik kai nesi tam pasiruošęs, šiek tiek pradedi panikuoti. Dėl patirto streso nebeišėjo užmigti, bet galiausiai pasiekėme Naująjį Gudaurį.
Gudauri slidinėjimo kurortas
Kalbant apie slidinėjimo kurorta, galiu pasakyti, kad jis tinkamas ne tik įprastiems slidinėtojams, bet ir mėgstantiems varyti freestyle (lt. laisvu stiliumu).
Kalnai nukloti sniegu, todėl saulėtą dieną atsiveria neregėto grožio kalnai. Kartais, net būdavo sunku čiuožti, nes norėdavosi grožėtis supančia gamta ir jos didybe.
Gyvenome New Gudauri, todėl viskas buvo vietoje. Tik išėjus iš airbnb, po kaire buvo „Drunk cherry” baras, kuris ten visiems labai gerai žinomas. O šiek tiek paėjus į priekį buvo keltuvai. Todėl visas išsidėstymas nesukėlė jokių nepatogumų.
Air bnb pastatuose yra įrengti ski dots, kur po slidinėjimo galima palikti snieglentes ar slides. Vienintelis minusas, kad kurorte nėra lagaminų ir daiktų saugojimo vietos.. Tenka tartis su registratūra, bet jie nenoriai priima juos tik kelioms valandoms. Mums taip nutiko, kai nusprendėme slidinėti dar vieną dieną. Teko susikrauti daiktus, juos palikti registratūroje. Kelias valandas paslidinėti ir nuėjus pasiimti daiktų, eiti į kito air bnb registratūrą, pasidaryti check-in ir daiktus pasidėti kambaryje 😀
New Gudauri esančios kavinės
Būdami ten dažnai valgėme „Drunk cherry“, labiau vakarietiška vieta ir geriausiai įvertinta. Vakare greičiausiai pateksite tik su rezervacija.
Restorane „Askaneli“ rasite gruzinų virtuvę, kuri buvo labai skani. Valgėme tik tradicinius patiekalus, todėl jie nenuvylė.
„Black dog“ – taip pat labiau vakarietiškas. Maistas visai neblogas.
„Platforma“ – išmėginome paskutinį vakarą. labai daug ko neturėjo. Valgėme picas, kurios buvo neblogos.
Tiesą sakant, kalnuose esančios kavinės nebuvo labai įspūdingi. Kelis kartus valgėme lauke, bet tik todėl, kad aptarnavimas buvo labai greitas. Minusas tik tas, kad sėdint gali sušalti.
Taip pat valgėme ir kitoje vietoje, kurios pavadinimo nepamenu (mėlynas namelis), bet viduje buvo chaosas. Praėjo koks 15-20 min. kol sulaukėme aptarnavimo ir užsisakius charčio sriubos gavome, kažkokią skiestą sriubą 😀
O kitoje vietoje (trikampis pastatas su stikliniu priekiu) buvo skanu. Ten valgėme barščius ir kačiapurį. Žinoma chaoso neišvengėme, bet kalnuose esančiose kavinėse kitaip nebūna.
Keturiskart permokėta kelionė į Tbilisį
Po slidinėjimo turėjome nusigauti iki Tbilisio miesto. Buvo keli variantai: keliauti su maršrutiniu autobusiuku, kuris keliauja tik tada, kai prisipildo (kaina 8 GEL) arba su taxi. Nors internete rašoma, kad kelionė taxi kainuoja 50 GEL, paklausus išgirdome 250 GEL. Kas yra penkis kartus daugiau nei planavome išleisti. Taksi vairuotojai teigė, kad čia tokios kainos ir nieko nepadarysi (kas buvo visiškas melas). Nusiderėjome iki 200 GEL, tačiau kelionė buvo iki metro stoties, kur yra autobusai ir kiti taksi.
Nuėjome pasiimti daiktų ir sugrįžus prie to pačio taksi, pamatėme, kad sėsime į kitą mašiną :)) Be jokio gėdos jausmo, taksi vairuotojai pasidalino pinigus neaiškiomis dalimis. Žinoma, važiavome visai su kitu vairuotoju :)) Bet tą rytą norėjome tik pasiekti Tbilisį.
Visai keista, bet vairuotojas buvo labai draugiškas. Sustojome apžvalgos stotelėje, kur jis mus padarė nuotraukų. Važiuojant, pasiteiravo ar norime pusryčių. Nors buvome pavalgę, sutikome. Sakė, kad vaišina. Įėjus į vidų, pasirodė, kad vieta nedirba. Tačiau vairuojas ir ten dirbanti moteris buvo akivaizdžiai labai geri pažįstami, gal net draugai. Iš karto gavome kavos ir arbatos. Tuomet buvome pakviesti prie baro, kur mums jau pylė naminį vyną ir ruošėsi atidaryti cha cha gėrimą, kurio atsisakėme. Tuo metu buvo apie 9:30 val. ryto vietiniu laiku. Kol laukėme kačiapuri, maišiau kavą su vynu :)) Vairuotojas kalbėjo tik rusiškai, todėl galėjome jo klausyti ir suprasti esmę. Kai kurių dalykų paklausėme su google vertėju. Anglų kalba situacija būtų buvusi visai kitokia, bet jis tai suprato. Kai gavome tiek vaišių ir valgėme vieni (vairuotojas suvalgė tik vieną kachiapuri gabalėlį), maniau tikrai turėsime susimoketi. Visgi kaip sakė, taip ir padarė. Mokėti mums nereikėjo. Labai išgyrė vietą, sakė kad visi važiuoja čia, nes jaučiasi kaip namuose. Toliau esančiose penkiose kavinėse, tokios patirties negausi.
Važiuojant toliau klausėmės istorijų apie Gruziją, bet galvoje vis knietėjo mintis, kiek permokėjome, kad su mumis taip elgiasi 😀 Supratęs, kad nelabai kalbame rusiškai, vairuotojas davė savo numerį kitam kartui. Visa kelionė buvo įdomi patirtis, tačiau atvykus į sutartą vietą vairuotojas rodydamas pinigus pareiškė, kad iš 200 GEL jis gauna 50 GEL, o tas kitas taksi vairuotojas su kuriuo tarėmės gauna 180 GEL, net nepajudėjęs iš vietos :))) Dar pridėjo, kad vykdami iki viešbučio turime sumokėti max 10 GEL. Nesupratome, kodėl jis atsivėrė ir atskleidė visas detales. Gal būtų buvę geriau nežinoti šios tiesos. Nes šiam vairuotojau tų 200 GEL tikrai nebuvo gaila.
Pamoka nr.1 – vykdami iš New Gudauri mokėkite ne daugiau nei 50 GEL :))
Tbilisis ir jame lankytinos vietos
Atvykus į Tbilisį, pajutome šiokią tokią, po sovietinių laikų likusią dvasią. Tai išdavė sovietinio tipo pastatai ir vietomis esantys rusiškai užrašai. Tačiau pats miestas buvo įdomus tuo, kad likę seni pastatai kartais persipindavo su šių laikų architektūra. Atrodė, kad miestas mėgina pasikeisti. Tuo ir buvo žavus.
Ten praleidome kelias dienas, per kurias mums pavyko pamatyti svarbiausius objektus.
Išskirtinis šios šalies bruožas yra balkonai su terasa. Jų čia apstu. Galbūt namas ir nebus gražiausios išvaizdos, bet balkoną turės.
Tbilisio Švenčiausios Trejybės katedra – be galo įspūdinga vieta. Internete rašoma, jog dar vadinama Sameba, yra pagrindinė Gruzijos stačiatikių bažnyčios katedra. Net trečia aukščiausia Rytų stačiatikių katedrų pasaulyje ir vienas tarp didžiausių religinių pastatų pagal plotą.
Taikos tiltas (angl. Bridge of peace) – žymusis pėsčiųjų tiltas iš plieno ir stiklo. Labai šiuolaikiškas ir padengtas LED lemputėmis. Atvykus į Tbilisį neįmanoma jo nepastebėti.
Laikrodžio bokštas, kuris yra senamiesčio gatvelėje.
Narikala – vaizdingos ketvirtojo amžiaus tvirtovės liekanos su restauruota bažnyčia ir panorama. Užkilome su keltuvu, kur mus pasitiko vietiniai pardavinėjantys suvenyrus ir vyrukas grojantis akordeonu. Rokas panoro įmestis pinigėlį. O jį įmetus ir atsakius gruzinui iš kur esame, užgrojo Lietuvos himnas.
Einant į dešnę, priėjome Gruzijos motina (angl. Mother of Georgia), kurios taip pat neįmanoma nepastebėti. Stovi ji ant kalno ir nužvelgia visą Tbilisį.
Gruzijos kronikos arba ,,Georgian Stonehenge’’ yra 30 metrų aukščio kolonos, kurios vaizduoja Gruzijos karaliai ir karalienės, herojai ir didvyriai, ant jų sienų matomo Biblijos scenos. Labai didingai atrodantis paminklas, vertas apsilankymo. Vykome taksi. Atvykus baiminausi, kaip reikės grįžti, nes aplinkui nebuvo daug žmonių. Bet išsikvietus uber, jis greitai atvyko mūsų pasiimti. Problema buvo išspręsta :D.
Maistas
Chačiapuri – sakartvelo duona su ožkų sūriu. Atrodo, kaip pica, bet skonis skiriasi. Valgėme vos ne kiekvieną dieną.
Khinkali – tarsi koldūnai. Valgant, pirma reikia prakasti ir užsigerti skysčiu, esančiu viduje. Koteliai nevalgomi, nes labai kieti. Kai kur sakoma, kad jie nevalgomi, nes virtuvė iš to gali nuspręsti, kiek khinkali buvo suvalgyta.
Charčio yra viena populiariausių sriubų, kurią galima rasti ir Lietuvoje. Tačiau tikrai verta paragauti tradicinę sriubą, vietiniai skoniai visada kitokie.
Cha cha – vietinis spirituotas gėrimas nuo 40<. Gali siekti net ir 70 laipsnių. Kai ragavome, man labiau priminė samagoną.
Naminis vynas – be galo skanus, dažniausiai 8 laipsnių, bent jau taip teigė vietinis.
Lobio – lyg trinta pupelių sriuba – vien dėl patiekimo verta ragauti. Buvo aštru, bet labai skanu.
Churchkhela – vietinis desertas su riešutais. Viduje gali būti ir džiovintų vaisių.
Viso vizito metu Sakartvelas vis primindavo, kad tikrai sugrįšime. Liko dar daug ką pamatyti ir patirti, šioje nuostabaus grožio šalyje.
Daugiau kelionės nuotraukų rasite čia: https://www.facebook.com/EndlessRouteLT/?ref=pages_you_manage .
