LauraParyžius – svajinga ir romantiška Prancūzijos sostinė, kurią aplankyti turėtų kiekvienas. Architektūra ir išskirtinės miesto centro gatvelės bet kuriuo metų laiku užburs savita atmosfera. Dėl šios priežasties šis miestas jau keleri metai buvo mano sąraše.
„Romantiška“ kelionės pradžia
Nors visuose filmuose kelionės į Paryžių yra labai romantizuojamos, mūsų kėlionė tapo pilna iššūkių tikrąją to žodžio prasme.
Lėktuvo bilietai buvo atšaukti likus mėnesiui iki kelionės. O atsiradę nauji bilietai buvo perkelti keliomis dienomis anksčiau nei mūsų planuojama data, kas visiškai nepaaiškino, kodėl juos praradome. Tačiau iš pigių skrydžių kompanijų galima tikėtis visko.
Nuo pačios pradžios kelionę lydėjo keisti nutikimai. Išvykus iš namų viskas buvo gerai. Kaip įprastai, važiuojant susiskambinau su tėvais ir pranešiau, kad jau važiuojama į Vilniaus oro uostą ir kai būsime vietoje, parašysiu žinutę. Tačiau nepraėjus net kelioms minutėms po pokalbio, mašina ėmė drebėti ir privalėjome sustoti kelkraštyje…Buvo aišku, kad ji sugedo ir turėsime suktis iš padėties. Kol Rokas skambino tralui, aš tuo tarpu ieškojau bolto, kuris galėtų mus nuvežti iki oro uosto. Iki skrydžio buvo likusios kelios valandos, todėl buvo viltis, kad spėsime. Deja, ne viskas buvo taip paprasta. Tralas, turėjo atvykti per pusasntros valandos, tai reiškė, kad iki Vilniaus turėtume nuvykti per pusvalandį. Negana to, prie mašinos turi būti žmogus.
Mums pasisekė, kad tralas atvažiavo per pusvalandį, o Roko brolis mus galėjo nuvežti iki oro uosto. Atvykome laiku, tik dėl streso, nusiteikimas buvo dviprasmiškas.
Atvykę į oro uostą jau turėjome autobuso bilietus, kadangi juos nusipirkome internetu. Todėl viskas vyko greitai ir po maždaug valandos pasiekėme Paryžių.
I diena
Pirmąją dieną pusryčius valgėme netoli viešbučio, esančioje vietinėje kepyklėlėje, kur suvalgėme po sumuštinį, padaryta iš prancūziškos bagetės. Tuomet su metro keliavome į vietą, kur yra Moulin Rouge (lt. Mulen Ružas). Tai yra žymiausias Prancūzijos kabaretas. Kadangi lankėmės ryte, pastatas nešvietė taip kaip naktį. Tad norintys pamatyti randonai šviečiantį Mulen Ružą, turėtų vykti vakare.
Antrasi objekta į kurį vykome buvo Sacre-Coeur – Šventosios širdies baziliką. Kadangi ji stovi ant kalno, nuo jos atsiveria nuostabus vaizdas į Paryžių.
Šalia bazilikos yra Monmartas, kuris labai gerai žinomas iš filmo ,,Amelija iš Monmarto’’. Labai rekomenduoju pasivaikščioti tomis siauromis gatvelėmis ir sustoti prie rožinio namelio pavadinimu – La Maison Rose. Labai miela, rožinė kavinė, kuri serviruoją kavą jau 100 metų!!
Dar viena fotogeniška vieta, kuria norėjau aplankyti, buvo Lamarck – Caulaincourt metro stotelė. Ji labai išsiskirianti lyginant su kitomis. Kas akivaizdžiai matosi nuotraukoje.
Aplankę metro stotelę, nutarėme pasukti link garsiosios Palais Garnier. Tai turbūt didžiausią įspūdį man palikusi vieta – Paryžiaus nacionalinė opera.
Neplanavome į ją eiti, nes atrodė, kad ji tvarkoma iš išorės. Tuomet pastebėjau kelis žmones, ieškančius įėjimo. Pasekėme jų pavyzdžių ir priėjome eilę. Įėjimas žmogui kainavo 14 eurų, bet buvo verta. Galėjome vaikščiosi operos koridoriais, kurie atėmė žada. Prieš tai niekada nebuvau buvusi tokioje aplinkoje. Pasimečiau, ką fotografuoti, o ką filmuoti.
Pasigrožėję opera, keliavome paragauti garsiųjų Paryžiaus eklerų. L’eclair de Genie, kur vieno eklero kaina buvo 6 eu.
Vykome į kitą miesto galą, kad pamatytume Pere Lachaise Cemetery (lt. Per Lašezas). Vis neradome įėjimo ir varginome kojas. Kol supratome, kad įėjimas kitoje kapinių pusėje. Kadangi kapinių teritorija labai didelė, atstumai nemaži. Kai pagaliau priėjome įėjimą, sužinojome, kad vieta uždaryta restauracijai. Viena paguoda, kad mes ne vieni mėginome ten patekti. Prieš mūsų akis buvo atmestas ne vieno turisto prašymas.
Pere Lachaise Cemetery (lt. Per Lašezas) – labiausia lankomos kapinės pasaulyje. Taip pat vieta Pirmojo Pasaulinio karo aukoms atminti.
Po šio nuotykio sekė tik nesėkmės. Jau buvome išalkę ir nusprendėme iki pasirinktos vietos eiti pėsčiomis, kad pamatytume daugiau miesto. Tai buvo vieta, kurioje daug maisto furginėlių. Atėjus prie įėjimo, mus pasitiko trys sargybiniai. Okay :)) Buvo nedrąsu eiti, bet buvome patikrinti ir įėjome į vidų. Tačiau palipėjus laiptais, atsivėrė neveikiančių maisto furgonų vaizdas. Mintyse nusikeikiau, nes nesupratau, kam mus įleido, jei čia niekas nedirbo.
Mums neliko jokios kitos išeities, kaip tik eiti ten kur restoranas dirba. Ilgai nelaukę užėjome į Le Repaire. Įėjus paklausėme ar padavėja šneka angliškai. Ji teigė, kad šneka angliškai ir parodė ant sienos esantį meniu, iš kurio turėjome rinkti. Nieko nėjo suprasti. Pirma, nes viskas buvo parašyta prancūziškai. Antra, šriftas buvo sunkiai įskaitomas, todėl negalėjome ji išsiversti. Priėjus padavėjai, pasakėme, kokio patiekalo norime. Tikėjomės, kad užsisakėme kepsnį. Nepraėjus minutei, prie mūsų priėjo barmenas ir dar kartą paklausė ar tikrai norime tartaro :)) Kas yra žalias faršas. Nu laba diena galvoju. Padavėja, nes nesvarstė, kad mes nieko nesuprantame iš menu. Viena laimė, kad barmenas priėmė užsakymą iš naujo ir užsisakėme po kepsnį, kuris buvo toks guminis, kad vos ėjo kramtyti. pavalgėme bulvyčių fri ir šiek tiek mėsos. Iš tiesų, jautėmės apgailėtinai, bet buvo juokinga.
,,Pasistiprinus’’ keliavome prie Triumfo arkos, kuri tuo metu buvo tvarkoma kaip ir dalis kitų garsiųjų Paryžiaus objektų :)). Vis dėlto kranai ir stelažai nesutrukdė mums patekti ant Triumfo arkos viršaus. Teko įveikti daug laiptelių, bet buvo verta. Nuo viršaus atsiveria eliziejaus laukai, matosi Eifelio bokštas.
Pačiame viduje yra suvenyrų parduotuvė, informatyvūs eksponatai ir vieta, kur leidžiamas filmukas apie Triumfo arkos atsiradimo istoriją. Neplanuotai sedėjome ten apie valandą. Buvome labai pavargę ir mėginome surasti restoraną, kuriame būtų galima paragauti prancūziškų sūrių.
Kadangi išsirinktas restoranas buvo perpildytas, teko eiti į Les P’tits Potes – bar a vin de copains. Buvo laisvų staliukų, todėl buvome priimti. Menu buo prancūziškai, todėl vėl nieko nesupratome :)) Padavėjas kalbėjo angliškai, todėl užsisakėme po taurę balto vyno ir sūrių lėkštę. Džiagėmės, kad mus priėmė šiltai, bet nenutuokėme, kuo tai baigsis. Visų pirmą, mums vyną pristatė, kad buvo šiek tiek keistą (pirmoji raudona vėlevėlė). Antra, sūrių lėkštė buvo nedidukė ir atrodė, kaip virtuvės improvizacija. Aplink, sėdėjo vietiniai, beveik visi gėrė raudoną vyną. Stalai buvo nukrauti gėrimais, o užkandžių lėkštės pilnos – su sūriais ir mėsa.
Kol gurkšnojome, viskas buvo gerai. Patiko atsmosfera. Net svarstėme atvykti kitą dieną. Iki tol kol mums neatnešė sąskaitos, kuri siekė 38 eurus. Suprantu, jei būtume užsisakę visą butelį. Tačiau šiuo atveju išgėrėme tik po taurę ir paragavome, kokių keturių-penkių sūrių, kurių buvo vos po kelis gabalėlius su salotos lapu ir trimis riešutais. Jautėmės apgauti, nes šalia sėdintys žmonėms buvo paprasti, lyg būtų studentai. Jei tai būtų buvusi prabangi vieta, kaina nuostabos nekeltų.
Ši patirtis išmokė, kad visada viską reikia užsisakyti iš meniu.
II diena
Kėlėmės 7:00 val. tam, kad pasitiktume kylančiančią saulę. Su metro nuvykome iki Eifelio bokšo, prie kurio jau vyko fotosesijos. Poros, šeimų ir merginų. Radome ir vietą sau, tik saulė per ilgai neužsibuvo. Vos pakilus, pasislėpė debesyse ir diena tapo apsiniaukusi.
Keliavome pusryčių, kuriuos pasiėmėme Boulangerie Laurent B kepyklėlėje. Žinoma, laukėme eilėje. Tai įprasta Paryžiaus kepyklėlėse.
Pasistiprinę keliavome į vietą, kurioje norėjau pasifotografuoti. Joje atsiveria kitoks Eifelio bokšto vaizdas.
Tai įgyvendinus keliavome prie Invalidų rūmų, prie kurių lakstė kiškiai. Iš pievelėje išsidėsčiusių krūmų, buvo matyti, jog tai Paryžius.
Aplankę šį objektą, keliavome prie Notre Dame – Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Einant link jos, labai smagu prasiblaškyti gatvelėse ir stebėti aplinką. Prie bažnyčios grojo gatvės muzikantas su pianinu. Buvo daug žmonių kaip įprastai, tačiau tai nuotaikos nesugadino.
Panteonas, tai dar viena lankytina vieta Paryžiuje. Ėjome į vidų, kur mus pasitiko didelė erdvė. Pastato vidus išskirtinis. Jame net buvo filmuotas muzikinis klipas Bob Moses Elderbrook – Innerlight. Tos dainos klausiau pastaruosius mėnesius ir tik įėjusi į panteono vidų supratau, kad tai vieta, kurioje buvo nufilmuotas video klipas..
Dar vienas objektas, kurį aplankėme buvo Liuksemburgo parkas. Kadangi buvo ruduo, jis buvo labai gražus. Daugybė lapų pusnų.
Parke yra pastatytos kėdės ant kurių galima prisėsti ir paskaityti ar pailsėti. Būtent tai ir darė vietiniai gyventojai.
Vakare ėjome prie Eifelio bokšto. Kai jis pradeda šviesti, vaizdas įspūdingas. Tik visą smagumą gadina žmonės, nešiojantys kibirus, sklidinus ledukų su alkoholinių gėrimų buteliais. Taip pat pardavinėjantys, tradicines Eifelio bokšto statulėles. Parko gatvelės jomis nusėtos..
Sėdėdami ant žolės ir grožėdamiesi Eifelio bokštu, nusprendėme kilti į jo viršų. Iniciatorė buvau aš, nes vis knietėjo, kad ten tokio gali būti. Su permatomu liftu, kuris buvo labai senas, kėlėmės iki antro Eifelio aukšto. Kodėl sakau senas, nes lifte nugirdome gidę, kuri teigė, kad kai Paryžius buvo okupuotos vokiečių, šiuo liftu niekas nesikėlė, galbūt dėl gedimo arba niekas nesuprato veikimo principo. Tačiau, kai Paryžius buvo susigražintas, liftas vėl ėmė veikti. Keliantis juo, matėme, kad išorėje, ant kėdutės sėdi žmogus, bet nesupratome, ką jis ten daro.
Iki viršaus keltis kažkodėl neleido, todėl sumokėjome tik po 16 eu žmogui. man asmeniškai patiko, nes buvome tokiame didingame Paryžiaus simbolyje.
III diena
Trečiąja dieną planavome vykti į Luvrą ir zoologijos parką.
Man mokėti nereikėjo, nes patenku į 18-25 metų amžiaus grupę. Tačiau internete rašoma, jog kiekvieno mėnesio pirmąjį šeštadienį įėjimas yra nemokamas visiems.
Norint apeiti tokį objektą, reikia nemažai jėgų ir valio. Jis yra milžiniškas. Iš pradžių stengiesi stebėti kiekvieną objektą, esantį viduje, bet protas pamažu ima vargti ir nebeapdoroja informacijos. Įdomu tai, kad salėse nebuvo daug žmonių, tačiau artėjant prie Mona Lizos paveikslo, minia koridoriuose ima didėti. tai galima suprasti vien iš didėjančio bruzdesio.
Priėjus salę, kur yra Mona Lizos paveikslas turi stoti į eilę, kad galėtum prie jos įsiamžinti. mes to nedarėme, nes buvo gaila laiko. Keliavome toliau klaidžioti po Luvrą.
Kai ekskursija muziejuje ėjo į pabaigą, kojos vos vilkosi žeme. Matyt, todėl, kad kiekvieną dieną nueidavome mažiausiai po 20 km. O dar laukė zoologijos sodas.
Per šią pertrauką, paragavome La Patisserie Cyril Lignac desertų. Standartiškai laukėme eilėje. Desertai buvo labai skanūs, tik norėjosi juos skanauti su kava. Deja, toje vietoje desertai tik išsinešimui.
Manėme, kad pamatysime pandą, bet pasirodo ji yra kitame Paryžiaus zoologijos sode, kuris yra už 200 km. Nepaisant šio neišpildyto lūkesčio, zoologijos sodas mums patiko. Tik jis labai didelis, todėl nebuvo pati geriausia mintis pasilikti jį pabaigai.
Po tokios dienos norėjosi picos. Todėl susiradome itališką restoraną, kuriame skaniai pavalgėme. Tada nuvykome iki Place de la bastille kolonos, prie kurios vyko gyvi orkestro pasirodymai. Iš Lenotre pasimėiau prancūzišką skanumyną – ,,Macarons’’.
Pamenu, kai ėjome prie Place de la bastille kolonos ir mintyse pagalvojau, kad miestas labai patiko, bet noriu grįžti namo, nes esu labai pavargusi ir kas nenorėčiau, kad skrydis būtų perkeltas ;))) Čia ir laukė kelionės kuliminacija.
„Romantiška“ kelionės pabaiga
Su autobusu nuvykome iki oro uosto. Rokas dar paragino neskubėti, nes turime laiko. Visų pirmą nuėjome ne į tą terminalą. Antra, neturėjome skrydžio check- in (registracijos), nes internetu jos atlikti mums neleido. Dėl to nepanikavome. Galvojome, kad registraciją atliksime oro uoste. Galbūt taip yra dėl covid-19, nes prieš tai skridome namo iš Madeiros per Londoną ir abi skrydžio registracijas atlikome oro uoste.
Šis kartas buvo kitoks. Priėjus prie langelio išgirdome, kad turime sumokėti po 40 eu kiekvienas, dėl neatliktos registracijos į skrydį. Bandėme aiškinti, kad tai ne mūsų kaltė, nes internetu atlikti jos neišėjo. Suėmę save į rankas, nuėjome prie kitos darbuotojos, kur sumokėjome 80 eu. :)) Emocijos virė viduje, nes buvome labai pavargę..
Grįžome prie registracijos langelio, kur darbuotoja turėjo atlikti check-in. Tik ji atsistojo ir priėjusi prie mūsų pasakė, kad vietos skrydyje nebėra. Wizz Air kompanija kartais parduoda per daug bilietų. Turesime laukti, kol visi keleiviai sulips ir tik tada galėsi lipti į lėktuvą, jei bus vietos :))) Jei vietos nebus, gausime 250 eu kompensaciją. Viskas skamba labai gražiai, tačiau jei būtų viena vieta, vienas turėtų skristi, nes tik tokiu atveju kitas gaus kompensaciją. Jei kažkuris iš mūsų atsisakys tos vienos vietos, liksime be nieko ir visas išlaidas padengsime iš savęs.
Jautėmės apgailėtinai, nes kelionės pradžia nebuvo sėkminga. Jei grįžčiau viena, turėčiau ieškoti citybee, nes tik tokiu būdų galėčiau grįžti namo į Kauną :))
Ačiū Dievui vietos buvo. Saugiai grįžome.
Kaip pradėjome kelionę, tokia gaida ir užbaigėme.
Daugiau kelionės nuotraukų rasite čia: https://www.facebook.com/EndlessRouteLT/?ref=pages_you_manage
